Puslapiai

2014 m. vasario 22 d., šeštadienis

Lietuvos Valstybė priklauso Lietuvių Tautai. Tik Tauta gali kurti savo Valstybės ateitį.

Valstybės Šeimininkai yra Lietuvių Tauta o ne saujelė Tautos išlaikytinių, kurie aktyviai bando pasipriešinti TAUTAI.
   Nes yra galimai parsidavę arba visiškai nesugebantys susioriantuoti ir suprasti, kas parašyta Lietuvos Prezidento ir Seimo narių priesaikoje, bei Lietuvos Konstitucijoje.
   Lietuvos Konstitucijos I skirsnis
                                                             LIETUVOS VALSTYBĖ 
   1 Straipsnis Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.
   
   Taigi, kaip Lietuvos prezidentai ir seimo nariai vykdo kitų Valstybių nurodymus, nusispjovę ne tik į Tautą, bet į Lietuvos Konstituciją?

    2 Straipsnis Lietuvos Valstybę kuria Tauta. Suverinitetas priklauso Tautai.

    3. Straipsnis Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suveriniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.
    Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos Valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.

    4. Aukščiausią suvereną galią Tauta vykdo tiesiogiai, ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.

   Neberašysiu aš toliau, kas aiškiai ir paprastai suprantamai parašyta Lietuvos Konstitucijoje, Ją galite isigyti patys, jeigu dar nesugebate suprasti, kad Lietuvos Valstybės Šeimininkai yra Tauta.
    Pabaigai norėčiau pagarsinti tai, kas parašyta LRK 7 Straipsnyje:

    LRK 7 straipsnis :  Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.

     Taigi, visos sutartys ir įstatymai ar kiti teisiniai aktai, kurie yra priešingi Lietuvos Konstitucijai yra neteisėti ir yra teisiškai negaliojantys. Tad nebemulkinkit Žmonių norintys išparceliuoti Lietuvos teritoriją , ES ir EURŲ stradivarai GAME OVER. ;)


 Vilmantas Povilaitis
 2014-02-22

Kas, ką ir kodėl vadina apgavikais?



2014, Vasario 20, 18:57 | Sarmatas.LT
Tautai pralaužus referendumo ledus prasidėjo propaganda prieš referendumą. Beje, kiekviena antireklama yra reklama.

Įsibėgėjus propagandai gerai būtų išvysti Čekuolio „protingus“ patarimus. Tai tikrai paskatintų teisingai apsispręsti.

Propagandistams neturint argumentų yra imamasi purvinų technologijų. Vienas iš tokių būdų yra tautos atstovus parodyti nesusivokiančiais tikrovėje kvailiais, apgavikais ir sukčiais, o jų oponentus kitoje pusėje esant – „ekspertais“, „specialistais“ ir „profesionalais“. Tai jau buvo daroma ir agituojant už Europos sąjungą 2003 metais. Pateiksiu vieną tokį pavyzdį.

Išklausiau vienos agitacinės laidos garso įrašą, pateiktą VRK puslapyje ( http://www3.lrs.lt/rinkimai/2003/referendumas/referendumas.htm ). Tai 2003-05-02 dienos Lietuvos radijo agitacinė laida „Būkime europiečiai!“.

Vedėjas Česlovas Burba.
Tema: Ką Lietuva praras neįstojusi į ES?

Dalyviai agituojantys „už“: Finansų ministrė Dalia Grybauskaitė ir Seimo vicepirmininkas Vytenis Andriukaitis.

Dalyviai agituojantys „prieš“: Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Endriukaitis ir ūkininkas žurnalistas Pranciškus Šliužas.

Daugelis dalyvių ir šiomis dienomis yra išreiškiantys nuomonę ir poziciją šiais klausimais. Siūlau šį įrašą atidžiai perklausyti
(2003-05-02 Būkime Europiečiai!).
Keletas pokalbio vietų labai aiškiai parodo kas suvokia tikrovę ir kas užsiima minėtomis purvinomis technologijomis bei propaganda.

Štai dvi trumpos atkarpos apie „Sodrą“ (nuo 29m 05s iki 32m 11s ir nuo 34m 06s iki 35m 37s):
Sodra-1 ir Sodra-2.

Komentuoti neverta, nes visi puikiai suvokiame dabartinę „Sodros“ situaciją.

Pokalbio išklotinė:

Pranciškus Šliužas. Naktį nemiegojau ir vis galvojau, o gal aš ką nors praleidau, gal kur
nors suklydau. Ir žinot, aš manau, šią laidą daugiausiai klauso žmonės kurie dabar namuose, ypač
vyresnio amžiaus. Ir štai kai aš pamatau tuos agitacinius lapelius, kuriuose sakoma, jog jūsų vaikai
ir anūkai galės laisvai judėti, išvažiuoti.

Aš pagalvojau, palaukit, jie išvažiuos, dirbs kitur. Kas mokės „Sodros“ mokesčius Lietuvoje? Jeigu pagrindiniai dirbantys žmonės išvažiuos. Iš ko jūs seneliai, tėveliai gausite pensijas, man įdomu? Čia aišku ponia Grybauskaitė pažers kokių nors skaičių. Bet jūs tik patys pagalvokit. Dirbantys žmonės dirbs kitur. Jie kaups sau pensijom privačiuose fonduose. Jie ne čia mokės mokesčius.

Todėl mokesčių sistema taip pabyrės. Jūs atsiminkite, jau šiame etape šitie žmonės dažniausiai jus apgavo jau kelis kartus. Pirmą kartą rublius velniop nunešė. Antrą kartą dolerius. Tas pats Šarkinas gražiai lūputes raitodamas sakė: „kaupkite kokia norite valiuta“. Aš 5 tūkstančius dolerių laikiau banke. Anksčiau skaičiavau 20 tūkstančių turiu litų, dabar skaičiuoju 15 turiu tūkstančių. Tai va, du kartus jau nukelnėjo (paliko be kelnių), čia pat, žmones paprastus. Aš manau, dar einantį eurą, dar kartą nukelnės, čia labai gražiai. Todėl galvokite kiekvienas apie savo kišenę, prieš tai.

Česlovas Burba. Gerai suformuluotas klausimas. Beje, būčiau pateikęs ir aš jį. Sakoma, kad iš tiesų jauniems, gabiems žmonėms bus atvira Europos sąjungos ir mokslo, ir darbo erdvė. Tačiau seni žmonės klausia ministre. Taip, jeigu žmonės išvažiuos, pensijas kaupsis kaupiamuosiuose
fonduose, nepriklausomai kurioje šalyje jisai būtų. Tai kas iš tiesų mokės pensijas tiems žmonėms, kurie liks gyventi čia?

Dalia Grybauskaitė. Na pirmiausia, tai nebus taip lengva išvažiuoti (!). Iš tiesų tik šešios šalys atveria sienas. Ir tas išvažiavimas, parodė praktika kitų šalių, buvo labai santykinai nedidelis. Ir paskui po septynių, maždaug, aštuonių metų prasideda grįžimo procesas. Todėl čia aš nemanyčiau, kad labai bus sudėtinga. Mokėjimai ir mokesčių sistema yra pritaikyta bet kokiam stresui. Lietuvos valstybė taip pat turi rezervą ir stabilizavimo fondą, kuris yra ir skirtas esant sudėtingai situacijai pagelbėti valstybei. Taigi valstybė yra pasiruošusi išoriniams nedideliems stresams.

Na o visada mane domina, kai privatūs asmenys, ne specialistai mėgina aiškinti, kad kažkas nežino, arba nemoka, arba meluoja dėl mokesčių sistemos, patys nebūdami specialistais. Tai tokios konstatacijos, be abejo, visada kelia daug nuostabos. Kada diskusijoje dalyvaujantys žmonės
menkai nusimanydami apie finansų ir mokesčių sistemas, tame tarpe Europos sistemos, mėgina aiškinti, kad ministrė, pavyzdžiui, gali pažerti skaičius. Aš ir dėl to nenoriu žerti, nėra su kuo ginčytis paprasčiausiai. Aš esu profesionalas, specialistas ir galiu garantuoti, kad visi dalykai bus
numatyti laiku ir rezervų valstybė turi tam.

Vytenis Andriukaitis. Kai ponas Šliužas gąsdina, kad išvažiavę žmonės nemokės socialinio draudimo mokesčio, jis tiesiog meluoja. Galiu pasakyti tamstai, kad socialinės sistemos kiekvienoj valstybėj yra tų valstybių nuosavybė. Ir žmogus dirbantis Portugalijoj, privalės mokėti „Sodros“ mokestį, jeigu jis visiškai neiškeliaus.

Česlovas Burba. Lietuvai?

Vytenis Andriukaitis. Taip Lietuvai. O savo dalį, tuos privačios dalies kaupiamuosius,galės dėti į fondą. Ir antras dalykas. Portugalijoj jis turės dar vieną šansą. Jis ten, jau kaip legalus žmogus. Galės dirbti pagal Portugalijos įstatymus ir pretenduoti į dalį pensijos dydžio, kai jis dirbs
toj šaly. Tai štai jis turi du pliusus. Jisai sau gali pasididinti dalį pensijos. Jo niekas neatleidžia nuo Lietuvos socialinio draudimo, nebent jis atsisakytų Lietuvos pilietybės ir išvažiuotų. Ir taip yra ne tik Lietuvoje, taip yra visur aplinkui. Taigi mes, negąsdinkime žmonių tuo, ko nėra. Iš tikrųjų pritarčiau ministrės pozicijai, kad ir profesionalams tikrai tiesiog būtų sunku dirbti.

Pranciškus Šliužas. Čia yra toks reikalas. Tu man į ranką kalbėk ką čia mes pasigilinsime kokiais nors tai. Aš kai jaučiu viską aplinkui geriau. Taip sakant, aš sakiau, šitie ponai yra astronautai, jie vaikšto ne žeme. Šiaip, miela tamsta, ten kur klausėte kur pablogėjo. Visų iki šiol įstojusių šalių sąlygos stojimo, buvo kelis kartus geresnės, negu dabar stojančių.

Ištrauka apie išmokas (nuo 44m56s iki 45m49s): Išmokos. Tai taip pat jau ilgai besitęsiančių, deja, tik kalbų, o ne darbų ir pasiektų realių rezultatų objektas.

 

Pokalbio išklotinė:

Pranciškus Šliužas. Aš noriu kirsti lažybų, nežinau su kuo. Lažintis iš to, kad jeigu mes, kuris nors Lietuvos kaimas, gaus bent pusę pažadėtos paramos. Aš, pavyzdžiui, atiduodu visų trijų metų paramą, kurią aš gausiu iš Europos sąjungos. Bet jeigu mes jos negausime, aš norėčiau gauti trijų metų Vytenio Andriukaičio atlyginimą. Jeigu jie garantuoti tokia parama, tai aš lažinuosi.
Lažinuosi nedvejodamas.

Česlovas Burba. Bandykime išvengti lažybų tiesioginio eterio metu.

Dalia Grybauskaitė. Aš labai trumpai. Be lažybų. Norėčiau pasakyti, kad tas lėšas yra numačiusi ir mums finansuos ir perves būtent Europos sąjunga. Taigi, jų nei pavogti, nei nusavinti kam nors kitam, negu tikslingai žemės ūkiui, nebus įmanoma.

Paskutinis gabaliukas apie skolą (nuo 51m38s iki 52m07s): Skola.mp3. Pakankamai tiksliai

Pranciškaus Šliužo numatytas skolos dydis, nors jis tik „paprastas“, o ne „ekspertas“. Dar kartą atkreipsiu dėmesį, kad pokalbis vyko 2003-05-02, o kalbama buvo apie 2004, 2005 metus.
Duomenys apie skolą paimti iš Tavo skola globalistams



Pokalbio išklotinė:

Pranciškus Šliužas. Rezultate, jau 2004 metų pabaigoje Lietuva turės, na gal 2005 metų pradžioje, maždaug 3 milijardus litų nuostolių bendrame šalies balanse. Prarandant, būtent, pirmiausiai dėl maisto ūkio praradimų ir kitų dalykų. Va tokie bus bendri balansai. Patikėkit
manimi.

Dalia Grybauskaitė. Gal reikėtų kviesti poną Šliužą finansų patarėju. Va tiek skaičių žino ir tiek nusimano mokesčių politikoj, kad stebėtina klausyt.

Suprantama, kad kai kurie tuometinio pokalbio dalyviai dabar taip pat labai daug ką turėtų pasakyti, surastų kaltų, įvairių aplinkos neigiamų poveikių. Jie jokiu būdu nepripažintų kas buvo teisus ir kalbėjo suprasdamas tikrovę. Neabejoju, kad dabar suvokiantys ir išlaikantys vertybes yra tie patys. Linkiu, kad suvokiančių tikrovę ir saugojančių vertybes vis daugėtų.

Medžiagą parengė:
Linas Zemonis
   

2014 m. vasario 19 d., trečiadienis

Psichotroninio montažo priemonės.

Rita Miliūte, prašom pateikti konkrečius įrodymus, savo apsurdiškų teiginių, kurie su realybe stipriai prasilenkia.

Kalbant apie kitų Valstybių televizijų kanalus, pasakysiu tik tai, kad jie parodo tai, ką jūs uoliai bandote nuslėpti, arba naudodami psichotroninį montažą, bandote melu pakeisti TIESĄ





Psichotroninio montažo sistemos



1. Nauja teisė

Valstybės organizacija psichotroninę techniką naudoja įvariems tikslams. Vienas tokių tikslų yra bylų fabrikavimas, kai tik vaizduoja, kad kažką aiškinasi, o ištikro taiko psichotroninį montažą. Šitaip, ką nors pakišę, gali gauti „rezultatą” arba susidoroti su nepageidaujamais žmonėmis vien tam, kad parodytų savo valdžią. Tai ir yra viena iš naujausių priemonių valstybės organizacijos arsenale, apie kurią retkarčiais nesukonkretindami užsimena žurnalistai, tarnaujantys valstybės organizacijai. Galima net teigti, kad yra iškerojusi ištisa sistema, tačiau dauguma žmonių apie ją nieko nežino. Ir nemoka apsiginti. O propaganda tokius persekiojamus žmones pateikia kaip nusikaltėlius.

Su tokiom priemonėm valdžia išplečia savo galią, įsivaizduoja, kad jai atsiveria neribotos galimybės, kurioms pasipriešinti negali joks laisvajai žmonijai priklausantis žmogus. Tačiau taip neturėtų atrodyti. Laisvoji žmonija turėtų dėti visas pastangas, kad sugebėti bent įrodyti, kad valdžia naudoja ne tikrovę, bet montažą, ir viskas, kas viešinama apie šitaip užgrobtą žmogų yra šlykštus melas ir šmeižtas.

Ši permaina baigia sunaikinti teisę visame pasaulyje ir numanau, kad neužilgo ji gali būti pašalinta galutinai, bent tokiu pavidalu, koks yra šiuo metu. Tai nereiškia, kad nebus jokios teisės, bet veikiausiai teisė bus priderinta prie psichotroninės technikos naudojimo, kad ji nebūtų nelegali ir jos nereikėtų pridenginėti valstybine paslaptimi.

Kitas variantas tas, kad ši technika bus dar ilgai slepiama ir valdžia vaidins seno modelio teisinius spektaklius. Tačiau žinant kokie globaliniai geopolitiniai procesai vyksta planetoje, kad vyksta vadinamasis „šliaužiantis perversmas” organizuojamas pirmiausiai vakarų ekonominio-politinio-karinio elito, tai kad suduotų galutinį smūgį laisvajai žmonijai, įvedus naują tvarką, nauja valdžia gali laikyti paruošus siurprizą, su kuriuo bus panaikinta seno tipo teisė, bus įteisinta psichotroninė technika ir žmogus bus paverstas tik sistemą aptarnaujančiu vergu, su kuriuo valdžia galės daryti ką nori. Nebus jokių teisių, bus galima užgrobti sąmonę, tyčiotis iš žmogaus, naudoti psichotroninį montažą, kankinti ir t.t. Tam, kad valdžia parodytų savo galią, ar pasiektų norimą rezultatą.

Ir tai ne šiaip spėlionės. Tai vyskta jau dabar ir ši technika išbandoma su žmonėmis, o gal net jau naudojama. Tačiau ji vis dar yra slapta, vis dar vaidinamas spektaklis, o žmonės, kurie patiria tokį smegenų highjack‘inimą apšaukiami paranojikais ar kitokiais psichiniais liginiais. Tačiau tai vyksta, ir kiekvieną dieną atsiranda vis daugiau įrodymų. Bet manau, kad ši technika nebus ištraukta į dienos šviesą tol, kol nebus užgrobta visa laisvoji žmonija. Tada globalinei valdžiai šią paslaptį slėpti nebus jokios prasmės, nes vis tiek žmogus neturės kam pasiskųsti, nes visi svertai bus vienose rankose. Susidoroti su bet kuo nebus jokių problemų, apšaukti nusikaltėliu ar ligoniu ir eliminuoti iš vergų visuomenės.

Todėl būtina neleisti, kad tai nutiktų.

2. Psichotroninio montažo principai

Norint suvokti psichotroninio montažo principus, reikia bent apibendrintai žinoti, kokia yra žmogaus sandara. Psichotroninėje technikoje naudojama kažkas panašaus į kognityvinę fiziką, kai fizikiniu poveikiu veikiamos pažintinės funkcijos. Tai, ką pabandysiu pateikti toliau, yra bandymas paaiškinti psichotroninės technikos daromą montažą kognityvinės psichologijos rėmuose, labai nedaug užgriebiant fizikos klausimą. Bet bus naudojami tik fizikinių dydžių žodiniai terminai, nerodant jokių fundamentalios tikrovės parametrų proporcijų ir jomis išreiškiamų mechanizmų.

a) Supratimo galimybių ribos

Paprastu protu ir mąstymu suprasti, kaip vyksta psichotroninis montažas - nėra lengva, nes suvokimui atsiveria labai ribota tikrovė, kurios neužtenka žmogaus paaiškinimui. Bet daug ką vis tiek galima įsivaizduoti, nors tik tų galimybių ribose, kurias nustato sąmonė. Pagrindinė problema ta, kad žmogus yra tik išorinis stebėtojas, atskirtas nuo tikrovės esmės suvokimo. Jam duotos tik dvi tikrovės aprėptys, vadinamos ekstensyvumu ir trukme. Žmogaus sąmonė gyvena šiose aprėptyse, kurias papildo proto galimybės, leidžiančios suvokti skirtumą ir išskirti objektą, ir nustatyti santykį, tai yra išskirtus objektus sujungti. Ši sistema yra aukščiausias taškas, kurio viduje yra žmogus, kuris pasaulį mato tik iš tokios perspektyvos. Kad paaiškintum sąmonę, tokio išorinio ekstensyvumo ir trukmės suvokti neužtenka.

Šios dvi aprėptys leidžia suvokti tikrovę tik kaip padalintą į daleles arba kaip ištisinę terpę, nes ekstensyvioji aprėptis gali būti arba padalinta į sudedamąsias dalis arba būti ištisinis laukas. Fizika gali judėti tik šiuose rėmuose, kitokių realybių sąmonė suvokti negali. Tai reikštų, kad žiūrint iš šios vidinės perspektyvos, visa tikrovė matoma per dvi aprėptis, kurios yra tarsi žodynas iš vieno žodžio, su kuriuo reikia aprašyti visą tikrovės įvairovę. Kad ir kur mestum žvilgsnį - visur vienas ir tas pats žodis, vienas suvokimas, tas pats ribotas aprėpčių rinkinys. Akivaizdu, kad vieno žodžio nepakanka. Reikia kurti naujus žodžius (nors tai neįmanoma), arba skaidyti tą vieną žodį ir bandyti pagal jį tikrovėje įžvelgti kažkokią sandarą.

Padarius prielaidą, kad žmogus yra tam tikra tikrovėje atsiradusi struktūra ar mechanizmas, galima ją bandyti paaiškinti naudojantis ekstensyviąja aprėptimi. Manau, kad į kvantus padalinta aprėptis paaiškinimui nelabai tinka, ir kad artimesnė vidiniam suvokimui yra „lauko” sąvoka. Sandarai išskirti reikia skirtingų laukų ir tų laukų sąveikos, suvokiant, kad toks paaiškinimas remiasi išorine perspektyva ir nuo vidinio pačios transcendentinės tikrovės viso principo, kurio suvokti sąmonėje neįmanoma, atskirta.

b) Žmogaus sandara

Pačiame žmogaus centre - viskas sujungta. Bet viskas negli būti pagrįsta vienu principu, nes yra skirtingos savybės ir skirtingos funkcijos. Šios dalys atsiranda vienose smegenyse, kurios viską susieja, bet jos kyla iš skritingų mechanizmų ir turi kitokią paskirtį.

Smegenys turi tokias pagrindines funkcijas: sensorinę, kognityvinę ir motorinę. Sensorinėje dalyje yra visi su išoriniu pasauliu susiejantys jutimai. Kognityvinė dalis turi pažinimo paskirtį ir atitinkamai skyla į tokias smulkesnes dalis: protas (mąstymas), vaizduotė, ir atmintis. Motorinė dalis valdo kūno judesius, leidžia vykdyti išoriniame pasaulyje numatytas ir suplanuotas veiklas. Visas šias dalis susieja sąmonė ir jas atitinkmai koordinuoja. Psichotroniniam montažui aktualiausia yra kognityvinė dalis, ypač mąstymas ir vaizduotė, per kuriuos galima fabrikuoti atmintį, įrašant į ją su montažu suformuotas falsifikacijas. Pabandysiu parodyti, kaip su psichotroniniu highjack‘inimu užgrobiama vaizduotė ir į sąmonę įrašinėjami kriminalinei bylai sufabrikuoti reikalingi vaizdiniai.

Lengviausia tai padaryti per sensorinės žievės kuriamo pasaulio modelio veikimo principą. Vidinės aprėptys leidžiančios suformuoti vidinį, sensorinį pasaulio modelį skyla į tokius komponentus: šablonas, kokybė ir suvokimas. Šablonas yra tam tikras vidinis smegenų laukas, kuriame galima formuoti įvairius pavidalus ir jų dalims suteikti skirtingas savybes. Šis šablono laukas turi turėti kažkokią fizikinę prigimtį, ir galima manyti, kad jeigu sukurta psichotroninė technika, tai žinoma šio lauko prigimtis, ir yra kažkokia slapta fizika, apie kurią visuomenė nežino. Šis principas turėtų veikti taip: receptoriai sužadinami greitai besikeičiančių išorinių dirgiklių, perduoda signalų serijas į smegenis, kur šie signalai analizuojami, ir analizės duomenų pagrindu kuriamas laukas. Jis turėtų būti bejuslis, skaidrus ir permatomas, bet su užkoduota informacija.

Bet ant šio šablono turi būti uždėtos ir tam tikros kokybės, vadinamos jusliniu lauku. Aš manau, kad kiekvienam sensoriniam modalumui (pojūčiui) yra vienas laukas, kuris jungiasi su šablonu, ir pagal reikšmes, kurios jame užkoduotos, įgauna skirtingas kokybes. Pavyzdžiui, tokios gali būti spalvinės regimojo pasaulio kokybės. Kadangi yra labai daug įvairių atspalvių, tai didesnė tikimybė, kad yra vienas spalvinis laukas, kurio kokybė ir atspalvis priklauso ne nuo paties juslinio lauko savybių, bet nuo susijungimo su šablonu, kuriame yra atspalviui suformuoti reikalinga informacija, šablono lauko reikšmės, kurios gali kisti kažkokios skalės ribose.

Paskutinis komponentas yra suvokimas, kurį aš savo modelyje atskiriu nuo introjekcijos, ir laikau savarankišku lauku, kuris uždedamas ant su kokybių lauku sujungto šablono. Kodėl reikia atskirti šiuos komponentus, vietoj to, kad jie būtu laikomi vieninga mase, kurią su visais komponentais vienoje vietoje formuoja kažkoks išorinis mechanizmas.

Sensorinis šablonas turi būti labai greitai besikeičiantis laukas, nes į receptorius paduodama vis nauja informacija, ir šablono laukas pagal šią informaciją turi būti milžinišku greičiu perdaromas, gal milijoną kartų per sekundę greičiu. Šis perdarytas šablonas tokiu pačiu greičiu turi būti sujungiamas su juslinių kokybių lauku ir perdaryti objektų, modelių savybes. Tai turėtų vykti kaip kažkas panašaus į dideliu greičiu vykstantį įrašymą ir trynimą. Tačiau suvokime viso to nėra. Jeigu šablonas būtų sąmonė, tai įvykiai jame keistųsi tokiu greičiu, kaip nuolat perkuriamas laukas. Jeigu sąmonė būtų juslinis laukas, tai būtų suvokiamas dideliu greičiu vykstantis įrašymas ir trynimas. Bet viso to nėra. Sąmonė pakankamai lėta, jos tempas toks, kokio reikia išorinio pasaulio reprezentacijos imitavimui. Todėl ji turi būti kažkas kita, atskiras suvokimo laukas, sujungiantis visas šablone ir jusliniame lauke užkoduotas aprėptis į vieną visumą, kuri sąmonėje teka „natūraliu” greičiu.

c) Pasąmonė, sąmonė

Iš šio aprašymo matosi, kad svarbiausia yra šablonas. Ką smegenys šablono lauke užkoduoja, tą sąmonė ir suvokia. Kiekvienas iš savo patirties žinome, kad visų modalumų šablonai yra tik galutinis rezultatas, neparodantis, kaip tas rezultatas buvo pasiektas. Didžioji dalis procesų vyksta už sąmonės ribų. Kiekviena sistema turi tokią pasąmonės sistemą, kurioje yra viskas, o šablono matrica tėra ledkalnio viršūnė, parodanti tik nedidelę dalį to, kas vyksta smegenyse. Ši pasąmonė įdomi motorinėje sistemoje, nes kūno judesiai projektuojami beveik nedalyvaujant sąmonei. Ši gauna tik ribotas motorines vizualizacijas. Bet svarbiausia yra kognityvinė pasąmonė, ypač protas ir atmintis, kurių visa apimtis sąmonėje nedalyvauja ir į ją įvedama tik riboto išrinkimo principu.

Tarkime, kad aprašyta sistema yra teisinga. Ji rodo, kad viską padaro pačios smegenys, o sąmonė tėra epifenomenas, tik atvaizduojantis veidrodis, neturintis jokio atgalinio ryšio. Bet jeigu sąmonė smegenims būtų „nereikalinga”, kam ją gamta iš viso būtų sukūrusi? Valdytų tik pasąmonė, ir tokio valdymo užtektų. Tačiau sąmonė yra, ir galbūt ne vien todėl, kad ji įrašyta į tikrovės prigimtį, į jos galimybių sąrašą. Galima sakyti, kad sąmonė yra todėl, kad tokia yra visos tikrovės prigimtis, kurios vidinis principas yra sąmonės substancija. Bet sąmonė, kaip suvokimas atlieka ir svarbų vaidmenį introjekcijoje. Šis vaidmuo yra dėmesys, išrinkimas ir skirtingų sistemų koordinavimas.

Visos sistemos turi savo dėmesio mechanizmą. T.y., yra sensorinis dėmesys, kuris išrenka juslinį objektą. Yra kognityvinis dėmesys, kuris protui ir atminčiai išrenka temą, koordinuojant su sensoriniu dėmesiu. Ir galų gale motorinis dėmesys, kuris koordinuotai su sensoriniu ir kognityviniu dėmesiu išrenka kūno judesius. Paprasčiausias yra sensorinis dėmesys, nes visa pasaulio aprėptis yra suvokimo ribose, ir išrinkimo spindulys juda tik šiuose rėmuose. Tuo tarpu kognityvinis ir motorinis dėmesys yra kitokie, nes didelė proto, atminties ir judėjimo programavimo dalis yra už suvokimo ribų. Tad šis laukas, kuris kuria šablono matricoje suvokimo jausmą, turi turėti galimybę veikti ir už suvokimo ribų, ir turi kažką panašaus į dėmesio mechanizmą veikiantį už sąmonės.

Tad sąmonės vienas iš vaidmenų turėtų būti išrinkimas ir koordinavimas.

d) Vaizduotės montažas

Iš aprašytos žmogaus sandaros aišku, ką reikia valdyti, norint kontroliuoti žmogaus suvokimą. Svarbiausias yra šablono laukas. Vaizduotė labai glaudžiai susijusi su sensorine smegenų dalimi, tik į vaizduotės zoną informacija paimama ne iš išorinio stimuliavimo, bet iš vidinių smegenų resursų. Vaizduotė išsiskaido į tokius pačius komponentus, kaip buvo aprašyta aukščiau: šablonas, kokybė ir suvokimas. Valdant šablono lauką, į sąmonę galima įrašyti bet kokius vaizdinius, ir jeigu sąmonė tuo pačiu metu skenuojama, tuos vaizdinius įrašyti kaip operacijoje „surinktus duomenis”. Arba su psichotroniniu montažu sufabrikuoti vaizdiniai gali būti įrašomi į atmintį, vieta užfiksuojama ir stimuliuojant nuolat iškeliama į sąmonę kaip tiriamo žmogaus „atmintis”.

Svarbiausias yra šablono lauko klausimas, kurio prigimtį galima aiškinti įvairiai, ieškant analogijų su žinomais laukais, pvz. su elektriniu lauku, arba kitais viešumoje nežinomais laukais, kurie mokslininkų buvo atrasti, bet slepiami nuo visuomenės. Paprasčiausias paaiškinimas būtų, jeigu elektrinio lauko viduje būtų tokių kokybių ir suvokimo kodavimo savybių, bet manau, kad labiau tikėtina, jog tai yra naujo tipo laukas, specialiai pritaikytas psichikos kodavimui. Labai tikėtina, kad smegenų medžiagos viduje yra tokia psichoenergetinė nuo struktūros atsipalaidavusi sistema, turinti išvardintas savybes, kurią kažkada vadinau „transneuroniniu lauku”, nors šis terminas gali būti ne visiškai tikslus.

3. Pabaigai

Ši sistema nėra tik mano spėlionės, nes su tokia technika montažas buvo daromas mano sąmonėje ir aš rašau iš tikro savo patyrimo. Tai reiškia, kad psichotroninė fizika seniai sukurta ir yra naudojama susidorojimui su visuomene. Kol kas tokia technika yra slapta. Tačiau kai „šliaužiantis perversmas” planetoje valdžios bus baigtas, ši technika taps vieša ir „teisėta”. O žmogus neturės galimybių priešintis, kol nesuvoks, kas vyksta.
.
..

Komentarų nėra: