Puslapiai

2018 m. rugsėjo 11 d., antradienis

– Lietuvoje nuolatos kalbama apie permainų poreikį, gimsta įvairūs alternatyvas siūlantys judėjimai, tačiau jokių permainų nepasiekia. Kas trukdo pakeisti valstybės kursą?

– Lietuvoje nuolatos kalbama apie permainų poreikį, gimsta įvairūs alternatyvas siūlantys judėjimai, tačiau jokių permainų nepasiekia. Kas trukdo pakeisti valstybės kursą?
– Mūsų užsienio politikos kursas yra teisingas, į Vakarus, ir ačiū Dievui, kad jo niekam nepavyko pakeisti. Mūsų vidaus politikos kursas – politikų, stambiojo verslo ir visuomenės susvetimėjimas. Po Sąjūdžio mūsų politinė sistema tapo uždara, oligarchinė. Valdžioje nuo pat pirmųjų dienų atsidūrė grupės, kurių tikslas buvo valdžia, o Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) – tiesiog noras išlaikyti buvusią įtaką. Dėl valdžios kovojančios grupės greitai nustūmė Sąjūdyje dalyvavusius idealistus, inteligentus. Vytautas Radžvilas šį procesą yra pavadinęs antisąjūdine kontrrevoliucija, manau, kad šis terminas – itin tikslus. 
Pirmąjį dešimtmetį po nepriklausomybės atkūrimo politinė sistema buvo sustyguota taip, kad naujų žaidėjų į ją iš esmės nepatekdavo. Iki pat 2016 metų politikoje buvo dvivaldystė, nes LDDP tik apsikeisdavo vietomis su Tėvynės sąjunga. Nors jų programos ir retorika skyrėsi, pažiūros ir darbai buvo vienodi. Svarbiausiais klausimais, taip pat ir socialinio teisingumo, partijos visuomet sutardavo. Nors Lietuvoje dažniau valdė kairiosios jėgos, vis dar nėra progresinių mokesčių, kas Vakaruose yra savaime suprantamas dalykas. 
 – Kodėl visuomenė nesugeba susitelkti ir pakeisti situacijos? 
– Čia taip pat yra nemažai priežasčių. Pirmoji – mūsų visuomenės atomizacija. Lietuvoje yra labai didelių problemų įgyvendinant kolektyvinius veiksmus, siekiant, kad žmonės susiburtų ir ką nors darytų kartu. Tautinio solidarumo nebuvimas labai kenkia, žmonės nejunta būtinybės rūpintis kitais. Visai nesvarbu, kaip gyvens kiti žmonės, iš kur jie gaus pensijas ir viešąsias paslaugas, jeigu pats gali leisti vaikus į privačią mokyklą, gydytis pas privačius gydytojus ir t. t. 
Kitas veiksnys – visuomenės tikėjimas, kad valstybės gyvenimą galima paveikti vien per rinkimus. Toks tikėjimas labai parankus politinei sistemai, ir ji tokį tikėjimą skatina, nes tai padeda išlaikyti valdžios monopolį. Brandžios demokratijos šalyse labai stipri yra politinės kontrolės tradicija: profesinės sąjungos, protestai, laiškai politikams, nuolatiniai susitikimai su jais, spaudimas atlikti vieną ar kitą darbą. Lietuvoje viso šito beveik nėra, žmonės balsuoja per rinkimus, o tarp rinkimų palieka viską spręsti politikams. 
– Žmonės dažnai net nežino, kas jų atstovai Seime?.. 
– Taip. Juo labiau jie nekontroliuoja, kaip politikai balsuoja, kaip elgiasi. Atėjus naujiems rinkimams, daugmaž žino, kas buvo valdantieji ir kad juos reikia „nubausti“. Įpročio domėtis politikų veikla ir ją vertinti visiškai nėra. 
Dar viena problema ta, kad, nors labai pompastiškai skamba, Lietuvoje nėra suvokimo, kad esame piliečiai, šios šalies šeimininkai. Norime, kad kažkas priimtų gerus sprendimus, o mes ramiai gyventume. Iš tikrųjų tai – saviapgaulė: finansinė gerovė be dalyvavimo priimant sprendimus neįmanoma. Dar niekada istorijoje nebuvo taip, kad valdžia veiktų altruistiškai. Ji privalo būti kontroliuojama.
– Norint paversti gyventojus visuomene reikia ir lyderių? 
– Išties trūksta lyderių, apie kuriuos galėtų burtis nepartinė komanda, kurie įkvėptų daug žmonių. Nemažai žmonių, kurie norėdavo pakeisti valstybės kryptį, vis dėlto mąstydavo gana trumparegiškai: jei gaus bent kelis Seimo narių mandatus, esą galės ką nors pakeisti. Tačiau tokios „pergalės“ nekuria tvarių ilgalaikių žmonių mąstysenos pokyčių ir, žinoma, nekeičia politinės sistemos. Tokie „gelbėtojai“ arba nėra labai protingi politikai, arba nėra tokie idealistai, kokiais dedasi. Manau, kad dauguma Lietuvos „gelbėtojų“ tokie ir buvo. 
– Atrodo, žmonės net nepritaria pokyčiams, pavyzdžiui, progresiniams mokesčiams? 
– Ne viskas yra taip, kaip atrodo. 2011 metais atlikta apklausa parodė, kad daugiau kaip 80 proc. žmonių pritartų progresiniams mokesčiams. Žmonės žino, ko nori. Tiesiog egzistuoja didžiulė galimybių būti išgirstiems problema. Girdimas tik stambusis kapitalus, įtakingos organizacijos. Nepriklausomybės pradžioje „MG Baltic“ savininkas net įkūrė Laisvosios rinkos institutą. Šis, apsimesdamas mokslo institucija, bruka radikaliausias liberalizmo idėjas, atmeta valstybės ir biudžeto lėšų perskirstymo svarbą. 
– Jei tiek metų koks nors institutas mums būtų aiškinęs solidarumo, pilietiškumo vertę, ko gero, šiandien nereikėtų kalbėti apie pokyčių būtinybę? 
– Išsivadavę iš sovietinės sistemos puolėme į kitą kraštutinumą – individualizmą. Ištisos dvi kartos išugdytos laukinio kapitalizmo dvasia „kiekvienas už save“, be tautinio solidarumo, rūpinimosi vieni kitais, bendruomene ir valstybe. Galima tai vadinti įvairiai, tačiau šios dorybės – būtinos, kad žmonės vieną dieną iš tiesų gebėtų imtis atsakomybės už savo valstybę ir perimti ją į savo rankas. 
Parengė Teodora Rašimaitė

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą