2017 m. spalio 31 d., antradienis

"Demokratija" Lietuvoje



"Demokratija" Lietuvoje - tai "demokratų", liberalų, "patriotų", nusikaltėlių, sukčių, niekšų ir skundikų diktatūra.
Tokią "demokratinę" santvarką JAV tarptautiniai nusikaltėliai įdiegia visose savo kolonijose, kur po JAV įvykdytų valstybinių perversmų susodina į valdžią proamerikietiškus fašistinius režimus.
Valstybės saugumo departamentas (JAV CŽV padalinys Lietuvoje) paskelbė savo "pasitikėjimo" telefoną ir Lietuvoje atgaivino seną, gerą, smetoniškai "patriotišką" tradiciją, kurią taip labai mėgsta konservatoriai/liberalai/socdemai ir visi kiti JAV 5 kolonos veikėjai. VSD skatina visus megztaberečius "patriotus" stuksenti ir skųsti savo kaimynus, pažįstamus, draugus ir gimines, jeigu šie kritikuoja valdančiųjų nusikalstamą politiką Lietuvoje, ragina priešintis NATO vykdomai Lietuvos okupacijai,reikalauja nutraukti Vakarų pasirengimus karinei agresijai prieš Rusiją, kas Lietuvą stato į padėtį "tarp kūjo ir priekalo" ir reiškia neišvengiamą pražūtį, siekia nutraukti JAV vergų Lietuvoje savivalę, reikalauja parsidavusius elitinius šunis teisti už nusikaltimus prieš Lietuvą`. Gestapas darbuojasi. "Kuo reikia prekiauti, kad susikrauti tokius turtus, kaip grybauskaitė, landsbergis, kubilius, kreivys, karbauskis, starkevičius ir pan? - Tėvyne..." - VSD "pasitikėjimo" linija tiesiog sprogsta nuo  "patriotų", jorkšyro elfų ir kitų dešiniojo zoologijos sodo gyvūnų skambučių...
Paveiksliukui sukako metai.

Jonas Kovalskis

 Tikra, laisva ir nepriklausoma Žiniasklaida
 www.vilmantinas.eu

2017 m. spalio 30 d., pirmadienis

Emigrantės laiškas dalių ir tapinų Lietuvai




LR Prezidentė D.Grybauskaitė už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje apdovanojo Andrių Tapiną Riterio Kryžiumi. | prezidentas.lt nuotr.


Kiekvienas tapiniškas isterijos priepuolis išryškina neracionalų, hipotezėmis paremtą, iškreiptą tautiečių supratimą apie valstybės laisvę bei demokratiją. Akivaizdu, kad Lietuvoje spaudos, televizijos bei žodžio laisvė – tai viena opiausių problemų. Turintys kitokią, nei tapinai ir dalios nuomonę piliečiai yra persekiojami ir viešai smerkiami. Manymas, jog jie (tapinai ir dalios – red past) geriau supranta Lietuvos interesus, nei visi kiti, turintys kitokį supratimą apie demokratija bei žodžio laisvą, tik įrodo, kad bolševizmo sėkla spaudžia išplautas smegenėles. Brangieji, nusileiskite ant žemės. Baigėsi LDK didybės laikai. Nustokite žadinti kario dvasią kiekvieno pavargusio lietuvio galvoje, skleisdami propagandą neva tai puola Rusija. Geriau pradėkite sprąsti realias valstybės problemas, ir idealiausia būtų pradėti nuo tų vargo iškankintų daugiau nei 30% žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos. Šiuo laišku tik noriu atkreipti dėmesį į tai, jog kol Lietuvoje galios tapinų ir dalių sugalvotos taisyklės ir išpažįstama moralė, kuri stato sienas, akivaizdžiai ribojančias teisę reikšti savo nuomonę, tol ir toliau emigrantams bus skleidžiama žinia, kad Lietuvą valdo supuvusi “sputnikų” auditorija (turiu omenyje juknevičienes ir tapinus, nes būtent jie tampa tokio pobūdžio portalų aukomis ) labiausiai prisidedanti prie propagandos platinimo. Esu įsitikinusi, jog Juozo Statkevičiaus skatinimas bėgti iš Lietuvos nepadarė tokios įtakos, kokią daro Tapinas ir jo „pasekėjai“, skleisdami propagandą, neparemtą absoliučiai jokiais faktais ir taip tik įrodydami, kad Tėvynėje demokratijos koncepcija kol kas dar nėra taikoma, todėl geriau rinktis DEMOKRATINES valstybes.

Evelina, Londonas

Tikra, laisva ir nepriklausoma Žiniasklaida

2017 m. spalio 25 d., trečiadienis

Тапинас, ты тряпка, которую уже давно нужно выбросить в мусорное ведро Читать далее:

Модельер Юозас Статкявичюс достиг многого и знает о жизни в Литве больше, чем те, кто набросились на него после интервью Sputnik, пишет в своем блоге журналист Артурас Рачас
Начну с извинения. Хочу попросить прощения у Расы Тапинене – профессионального журналиста, каких в Литве уже мало осталось, и которая когда-то связала свою жизнь с Андрюсом Тапинасом. Раса мне очень нравится как журналист, но, несмотря на все мои симпатии к ней, не могу не сказать, что думаю о ее никчемном супруге.
А сказать про Андрюкаса (позволю себе его так называть с учетом своего возраста, компетенции и опыта) хочу вот что: Андрюкас, ты не можешь называть Юозаса Статкявичюса “тряпкой”, поскольку сам представляешь собой никчемную, слишком давно используемую тряпку, которую уже давно следовало заменить на новое кухонное полотенце.
Как говорится, смеется горшок, что котел черный (литовская пословица — Sputnik), но ты, Андрюкас, в лучшем случае являешься ночным горшком, поэтому смеяться, пусть над черным котлом, тебе не следует: в котле, хоть и черном, готовят пищу, а назначение ночного горшка совсем иное.
Мне, Андрюкас, тоже не всегда нравится, что говорит Статкявичюс. Он немного оторван от реальности, слишком много значения придает одежде и моде, у него странный взгляд на теорию эволюции, но люди искусства часто странные. А Юозукас – художник.
Художник, который в своей сфере достиг  немало. “Немало” может даже неподходящее определение, поскольку из всех художников той же сферы в Литве Юозукас на самом деле достиг больше всех. Даже если мне и Юозукас не очень нравится, я как профессионал уважаю факты.
И поэтому, Андрюкас, я очень хорошо понимаю, почему Юозукас у тебя вызывает аллергию и почему, будучи ночным горшком, ты пытаешься смеяться над черным котлом. Юозукас в своей сфере достиг многого, а ты неудачник. Юозукас последовательно шел по выбранному им пути, а ты, как кролик, всю жизнь скачешь в надежде найти капусту.
Юозукас проводил шоу в Литовском театре оперы и балета, представлял свои коллекции в Нью-Йорке, Сиднее, Париже, одевал Валдаса Адамкуса (бывшего президента Литвы – Sputnik) и его супругу, жену наследника датского трона, Бьорк, Наоми Уоттс и многих других более известных в Литве людей, чем ты, Андрюкас.
О работах Юозукаса писали “Vogue”, “Elle” и другие издания, более известные, чем журнал козла Фаусты (журналист Андрюс Ужкальнис и его возлюбленная Фауста Мирия Ляшчяускайте выпускают журнал “Užkalnio žurnalas”, для которого пишет Тапинас – Sputnik). Можно не любить Юозукаса, но факты остаются фактами.
А чего за свою жизнь добился ты, Андрюкас? Пробовал стать игроком в покер, в Facebook как-то хвалился, что выиграл 14 тысяч долларов США (не похвалился, сколько инвестировал в этот выигрыш), но в рейтинге игроков в покер тебя нет. Может, потому, что тот выигрыш инвестировал в ресторан, который очень быстро обанкротился?
На телевидении узкого формата (автор использует метафору – Sputnik) у тебя была передача “Поколение денег” (Pinigų karta), ты получал за нее зарплату, которая в десять раз превышала число зрителей, выраженное в денежном эквиваленте, и кульминацией которой стало интервью с гуру экономики Литвы Моникой Шальчюте.
Неудивительно, что даже директор Скидине (автор так называет директора национального радио и телевидения Аудрюса Сяурусявичюса – Sputnik), который с экономикой и финансами не очень дружит, вскоре после интервью понял, что 0,7% рейтинга можно достичь, даже ведя трансляцию из Скидини (из здания LRT), и что лучше транслировать, как лектору партшколы вручают орден в Германии. Окупаемость выше.
Ты, Андрюкас, пробовал быть писателем. При поддержке телевидения узкого формата заработал немного денег и объявил всем, что теперь все в мире узнают, как красиво воют волки у подножья горы Гедиминаса. Но мир не хотел слышать вой твоих волков. Может, потому, что они блеют как овцы?
Когда тебе, Андрюкас, не удалось укротить волков и Монику Шалчюте, ты решил сменить профессию и начал печь сосиски на пикнике Свободы. Хороший выбор – твои сосиски ела даже сама лектор партшколы Даля (Грибаускайте – Sputnik).
Получал заказы на воспитание гражданской сознательности в школах Литвы — кто же обладает большей гражданственной сознательностью, чем дурак, который закапывает бюллетень референдума в землю и еще поливает его своей желчью? Не знаю, распространяет ли он до сих пор идеи “гражданственности”, но если так, то мне очень жаль тех детей.
Но доверие к тебе, Андрюкас, лектора партшколы, очевидно, вдохновило тебя, и ты решил воспользоваться моментом. “Laisvės televizija” (телевидение свободы) – хороший проект. Предполагаю, более прибыльный, чем продажа маек возле “сосисок” свободы. Особенно если участвуют Артурас Зуокас или Висвалдас Матийошайтис.
Ты, Андрюкас, попал в “тренды”. Почти не сомневаюсь, что те, кто платят семь евро за “журнал” козла Фаусты, еще семь евро отдают твоему “Laisvės televizija”. Когда-то бум dot-com также привлек много инвестиций, так почему инвестиции не может привлечь примитивизм и обезьянье копирование?
Покер, бестселлеры, ресторан, телепередача без просмотров, “гражданственность”, “сосиски”, “Laisvės televizija” на русском языке. И ты, Андрюкас, говоришь, что Юозукас – “тряпка”?
По вечерам смотришь в зеркало?
Предполагаю, что нет, если бы посмотрел, то понял бы, как ты жалок, нападая на человека, который в своей сфере достиг столько, сколько тебе не удастся, даже прожив 322 жизни.
Я понимаю, что ты, Андрюкас, стараешься попасть в “тренды”, автор которых – лектор партшколы Даля. Не помню, получил ли ты уже орден, но если нет, то предполагаю, обязательно получишь. За усилия. Или хотя бы за Akylas.lt (платформа, позволяющая в интернете сообщить о провокациях и действиях против Литвы – Spuntik).
Ты, Андрюкас, похож на Пятраса Гражулиса, который, увидев радугу, сразу понимает, что надо действовать. Сегодня увидел “Sputnik” и решил действовать. Потому что такой “тренд”.
Предполагаю, что ты даже не читал всего, что сказал Юозукас. А сказал он все правильно, хотя он только художник, а не “колумнист”, как ты. Литовская пропаганда глупая? Да. То, что происходит в Литве, невозможно терпеть? Да. Как терпеть, когда премьер Саулюс Сквернялис, который, скорее всего, захочет стать президентом, целует в зад предпринимателей, обещая не увеличивать налоги в тот же день, когда Eurostat объявляет, что 30% жителей Литвы живут за чертой бедности. Шальчюте этого не поймет…
Тебя, Андрюкас, может, вывело из себя то, что Юозукас любит Россию? Но ведь ты, скорее всего, любишь США? А кто-нибудь в Литве, может, любит Нидерланды или Сенегал. Ты, Андрюкас, думаешь, что твоя любовь исключительная, а Юозукас не имеет права любить? А читал ли ты, Андрюкас, Конституцию Литвы, которой исполняется 25 лет?
Юозукас говорит, что положение в Литве изменится, когда сменится власть и президент. Я его поддерживаю на 122%. Ты, Андрюкас, думаешь по-другому? Это твое право, но и я, и Юозукас в жизни достигли большего и у нас больше опыта, чем у тебя. Почему ты, Андрюкас, думаешь, что о жизни и Литве знаешь больше, чем мы с Юозукасом?
Поэтому послушай, Андрюкас, что я тебе скажу. Юозукас никоим образом не “тряпка”. Это ты – тряпка, которой слишком долго пользуются и слишком долго носят из одной кухни в другую. Твоя, Андрюкас, беда в том, что ты не понимаешь, что тобой, как тряпкой, подметали все – кто хотел и когда хотел.
Ты предлагаешь Юозукасу уезжать в Россию. Я тебя понимаю, потому что ты знаешь “тренды” и тебе еще осталась пара лет до выборов в президенты в 2019 году. Но я тебе предложу не ждать тех выборов и уже сегодня купить билет в Киев. Там выбор шире — “Laisvės televizija” пригодится и Порошенко, и Саакашвили. А ты, Андрюкас, ведь демократ – сможешь выбирать.
Только если решишь уехать, не забудь заплатить налоги, Андрюкас. Ведь Юозукас, не сомневаюсь, заплатил.
Мнение автора может не совпадать с позицией редакции.
Artūras Račas



Lietuvos naikinimas „pabėgėliais“: lietuvių diskriminacija, teroras, iš Italijos vežami - nestabilios psichikos



Šiandieninės Lietuvos valdžios tikslas – sunaikinti Lietuvą! Tokią išvadą galima padaryti iš diskriminacinių lietuvių atžvilgiu išmokų „pabėgėliams“, kurios yra 518 eurų per mėnesį, o mokyklinio amžiaus „pabėgėlių“ vaikams po 635,8 eurų per mėnesį. Mūsų VR ministras pareiškė, kad pasibaigus 2015 metais numatytam „pabėgėlių“ kvotų periodui, kuris pasibaigė rugsėjo mėnesį, į Lietuvą ir toliau bus vežami nelegalai iš Azijos ir Afrikos. Publikacijų sąrašas lietuvių diskriminacijos tema pateikiamas straipsnio pabaigoje.

Socialiai atsakingos valstybės, kurias valdo ne idiotai, kaip Lietuvoje, kuriose valdžia rūpinasi savo tautų gerove ir saugumu, taip vadinamų „pabėgėlių“, tarp kurių pabėgėlių tik 2%, į savo teritorijas iš viso neįsileidžia. Čekija priėmė 12 iš 2691 prieglobsčio prašytojų, kuriuos ji gavo pagal ES kvotą „pabėgėliams“, Slovakija priėmė 16, tuomet, kai Lenkija ir Vengrija nepriėmė nė vieno.

JAV prezidentas Donaldas Trampas dėl pavojaus nacionaliniam saugumui buvo uždraudęs įsileisti į šalį pabėgėlius trims mėnesiams iš Irano, Libijos, Sirijos, Somalio, Sudanas ir Jemenas.Kaip spalio 25 dieną pranešė BBC, Baltieji rūmai pasibaigus šio draudimo terminui, uždraudė atvykti pabėgėliams iš 11 pasaulio šalių, t. y. buvusį sąrašą dar labiau išplėtė.

Visi „pabėgėliai“, kurie vežami iš Graikijos ir Italijos į Lietuvą yra pavojingi Lietuvos gyventojams, nes jų kilmės, biografijų, kaip sakė JAV prezidentas, patikrinti neįmanoma. Jei to negali padaryti JAV, tuomet pareiškimai, kad juos patikrina Lietuvą yra melas, esantis už sveiko proto ribų.

Į ES teroristai vyksta netrukdomai per atviras sienas. Pasirodo, kad atėjūnai europiečiams kelia grėsmę ir dėl savo skirtingos prigimties. Tai įrodė italų atlikti tyrimai.

„Pabėgėlių“ grėsmė – net tik tarp jų infiltruoti teroristai. Negrai kelia grėsmę Europos gyventojams dėl nestabilios jų psichikos.

Italų tyrimai: negrai kelia grėsmę baltųjų visuomenei? Kodėl?

Italijoje atliktas tyrimas parodė, kad 54 procentai prieglobsčio prašančių Afrikiečių negrų yra psichikos ligoniai, linkę į agresiją, rašoma Breitbart. Šie žmonės, tyrėjų nuomone, yra „realiai pavojingi visuomenei“.

Breitbart rašoma, Britanijoje gyvenantys negrai psichozėmis serga šešis-devynis kartus dažniau, negu baltieji britai. Tai lemia jų nusikalstamumą, nepažįstamų žmonių žudymą be priežasties.

Viską lemia genetika

DNR dvigubos spiralės atradėjas Nobelio premijos laureatas James Watson, ilgus metus tyrinėjęs žmogaus DNR genomą, pasakė, kad yra „giliai prislėgtas dėl Afrikos perspektyvų“, nes „visa mūsų socialinė politika remiasi tuo, kad jų intelektas nesiskiria nuo mūsiškio, tuo tarpu visi tyrimai rodo, kad iš tikrųjų tai yra ne taip“, „tie, kam teko turėti reikalų su juodaodžiais darbuotojais, įsitikina, kad tai neteisybė“. „Mes neturime tvirto pagrindo laukti, kad paaiškėtų, kad intelektualiniai žmonių gabumai, geografiškai atskirtų evoliucijos procese, vystytųsi visiškai vienodai. Mūsų noro suteikti visiems lygius proto gebėjimus, kaip kažkokį tai žmonijos paveldą, nepakanka tam, kad taip ir būtų“.

2015 metais James Watson televizijos žurnalistams pasakė, kad „skirtingų rasių atstovai turi skirtingas intelekto galimybes, kad tai apsprendžia genetiniai skirtumai ir, kad juodosios ir baltosios rasės žmonės skiriasi savo vystymosi keliais“.

Nustatyta, kad juodaodžių IQ yra vos 70 procentų nuo europiečių lygio, 8-12 % mažesnėssmegenys, plonesnė smegenų žievė, smegenų augimas sustoja jauname amžiuje, mažesnė pusrutulių priekinė dalis. Jų buvimas Lietuvos visuomenėje kelia ne tik fizinį pavojų, bet yra beprasmis, nes šie žmonės, dėl savo protinių gebėjimų nepajėgūs dalyvauti šiuolaikinėje renovatyvioje Europos ekonomikoje, yra našta visuomenei. Geriausias pavyzdys – JAV, kur didelė dalis negrų nedirba ir gyvena iš pašalpų karta po kartos.

Šąrašas publikacijų dėl lietuvių diskriminacijos:


Algimantas Lebionka

 Tikra, laisva ir nepriklausoma žiniasklaida
 www.vilmantinas.eu

Suicidalinė šizofrenija - nepagydoma šiandieninės Lietuvos valdžios „pabėgėlių“ liga

Suicidalinė šizofrenija - nepagydoma šiandieninės Lietuvos valdžios „pabėgėlių“ liga


Prieš kelias dienas Vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas pasakė, kad Lietuva nelėtins  pabėgėlių perkėlimo tempų pasibaigus Europos Sąjungos (ES) dvejų metų programai.

Ministro žodžiais, pastaruosius du mėnesius pabėgėlių priėmimas sulėtėjo, nes su jų antplūdžiu susidūrusios Italija ir Graikija nespėja parengti dokumentų. Rugsėjį Europos Komisija (EK) pateikė rekomendacijas tęsti pabėgėlių perkėlimą pagal 2015-aisiais sutartas kvotas. Pagal jas į iki rugsėjo pabaigos ES valstybėse turėjo būti perskirstyta 160 tūkst. pabėgėlių, tačiau, EK duomenimis, pasiekta mažiau nei penktadalis tikslo – priimta apie 29 tūkst. asmenų. Ministras sakė, kad Lietuva priėmė 414 žmonių iš numatytų 1105, tačiau daugiau nei 300 pabėgėlių iš Lietuvos išvyko.
O ką visa tai, ką jūs kalbate, galėtų reikšti, ponas ministeri?

2015 metais pradėta „pabėgėlių perkėlimo programa“, vykdyta neatsiklausus Lietuvos piliečių nuomonės, jau pasibaigė rugsėjo mėnesį.

Išeina, kad kalbama apie naują „pabėgėlių“ perkėlimo programą, kuri vyksta laisvanoriškai“, kurios atsisakė Višegrado šalys (Lenkija, Čekija, Vengrija, Slovakija), nuo jos atsisakė ir Austrija.

Visa tai, be jokių abejonių, reiškia tai, kad Lietuva perėjo prie naujos, niekada nesibaigsiančios Briuselio programos vykdymo, kuri numato mūsų valstybės sunaikinimą, lietuvių tautos genocidą, mūsų tautą pakeičiant žmonėmis iš Arikos ir Azijos?

Aš manau, kad būtent tai ir pasakė šios moraliai, politiškai ir ekonomiškai degradavusios vyriausybės vidaus reikalų ministras. Ar ne tam ši Lietuvos žmonių genocidą vykdanti vyriausybė tiems „pabėgėliams“ socialines išmokas padidino iki europinių pragyvenimo minimumo standartų, kad visa ši vežama kolonistų ir „socialinių parazitų“ masė pasiliktų Lietuvoje ir ją kolonizuotų?

Mažiausiai 1296000 tūkstančių Lietuvos gyventojų gyvena žemiau ES numatytos skurdo ribos. Savo tėvų ir protėvių žemėje tapome antrarūšiais ir diskriminuojamais žmonėmis, kuriems nebegalioja Konstitucijos 29 straipsnis, draudžiantis diskriminaciją.

Lietuvos kolonizacija vykdoma planingai. Suicidalinė Skvernelio vyriausybė spalio 11 dieną nutarė „pabėgėliams“ mokėti per mėnesį po 518 eurų, o mokyklinio amžiaus „pabėgėlių“ vaikams po 635,8 eurų, kas viršija ES nubrėžtą skurdo ribą, kuri Lietuvoje yra 503 eurai.

Daroma viskas, kad į Lietuvą vežami ekonominiai migrantai, mūsų "socialiniai parazitai", naujo Čekijos premjero A.Babis žodžiais, melagingai vadinami „pabėgėliais“, nes tarp jų tėra ne daugiau 2% tikrų pabėgėlių, amžiams liktų Lietuvoje.

Priminsiu, pabėgėlio statusas numato, kad konfliktui pasibaigus jie grąžinami į kilmės šalį. Apie jokias jų „integracijas“ jokiuose SNO dokumentuose nėra nei kalbos!

Man Skvernelio vyriausybės ir žaliųjų valstiečių valdomo Seimo veikla primena suicidalinę šizofreniją.

Algimantas Lebionka
Tikra, laisva ir nepriklausoma Žiniasklaida
www.vilmantinas.eu

Šiandieninei Lietuvos valdžiai galioja vienintelis gamtos dėsnis - Archimedo

Šiandieninei Lietuvos valdžiai galioja vienintelis gamtos dėsnis - Archimedo (š. kyla į paviršių). Statkevičius ir Grigas savaip apie nepakeliamą valdžios degradacijos kvapą


Yra liaudies posakis, kad „šūdas visada į paviršių iškyla“. Tai tas pats Archimedo dėsnis, tik persakytas liaudiškai. Jis, mano nuomone, ir yra pagrindinis šiandieninės Lietuvos valdžios dėsnis. Jo jau nebeįmanoma nepastebėti, neužuosti valdžios degradacijos tvaiko.
Vakar apie Lietuvos valdžios degradaciją ir nenormalią padėtį valstybėje labai emocionaliai ir labai nuoširdžiai pasisakė žymus dizaineris Juozas Statkevičius savo interviu „Sputnik“, pavadintame „JuozasStatkevičius: to, kas vyksta Lietuvoje jau neįmanoma kęsti“. Apie tai pasisakė ir kunigas Robertas Grigas, santūriai ir dvasininko luomui derančia kalba, publikacijoje dienraštyje „Respublika“: „Kunigas R.Grigas: Svarbiausia atgauti tautinįorumą“.

Kiekvienas iš jų kalbėjo kiek iš skirtingo kampo, kiek skirtingais žodžiais, tačiau apie vieną ir tą patį: apie sunkią Lietuvos valdžios ligą ir apie nebepakeliamą iš tos valdžios sklindantį degradacijos kvapą.

Žymus drabužių dizaineris Juozas Statkevičius interviu pasakė:

„Nesunku pastebėti, kad maistą perkame Lenkijoje. Dirbame Norvegijoje, Anglijoje, atostogaujame Ispanijoje, Turkijoje… Jaunimas mokosi pasaulyje — visur! Tai kam ta mūsų Lietuva? Kad Seimo narius išlaikytume, kurie visus priverstinai išvaro emigruoti? "

„Mes jau 25 metus, tiksliau, 27 metus esame nepriklausomi, o aplink mus visi priešai. Lenkai — priešai, rusai — priešai, latviai taip pat priešai. Bet kaimynų niekada nepakeisi. Taigi, reikia rasti būdą, kad gyventume taikiai. Taip, aš esu dailininkas, ir, gal būt, nieko nesuprantu užsienio politikoje. Bet to, kas vyksta Lietuvoje, jau neįmanoma pakęsti. Politikų, kurie nuolat "dainuoja" iš televizoriaus ekranų, tiesiog neįmanoma klausytis. Kadangi viskas, ką jie sako, tik tauškalai, tauškalai ir dar kartą tauškalai. Jie,  viena vertus, nenutrūkstamai teigia, kad aplink priešai, o kita vertus, pareiškia, kad netrukus bus geriau. Klausimas: kada būtent bus geriau?

Praėjo daugiau nei ketvirtadalis amžiaus, bet jokio pagerėjimo nesimato! Priešingai, viskas tik blogėja. Kodėl gi mes stebimės, kad emigracija iš Lietuvos yra tokia didelė. To neįmanoma kęsti. Skaičiai pranoksta visas ribas. Kiek jau galima tylėti? Štai aš ir neištvėriau — išreiškiau ant savo galvos savo nuomonę Facebook. Iškart atsirado "herojų", kurie mane pradėjo, atsiprašant, pilstyti purvais (pokalbyje su Sputnik drabužių dizaineris panaudojo stipresnį žodį) pagal pilną programą. Tokių komentatorių visada užtenka. Aš stebiuosi: visi gyvena, sukandę dantis, bet tuo pačiu metu jie šaukia, kaip aš nemyliu Lietuvos.“

Paklaustas apie meilę Lietuvai, menininkas atsakė: „Jei aš jos nemylėčiau, tai labai senai būčiau išvažiavęs, kaip ir šimtai tūkstančių kitų lietuvių. Aš lengvai galėčiau gyventi bet kurioje kitoje šalyje. Bet viskas, ką darau, darau mano mylimos Lietuvos labui. Bet kodėl aš turiu tylėti? Aš gi neatrandu nieko naujo. Šiandien lengviau dirbti kasininke Londone, o ne Lietuvoje, turint aukštąjį išsilavinimą. Aš visiškai ne Lietuvos priešas ir visiškai neskatinu masiškai emigruoti. Aš tenoriu vieno — realių pokyčių šalies viduje. Ir tebūnie aš tapsiu tautos priešu, jeigu tai bus mylimos Lietuvos labui!

Apie Lietuvos ekonominę padėtį Statkevičius pasakė: „Jei padėtis būtų nuostabi, kiekvienais metais iš Lietuvos neišvyktų 30-40 tūkstančių žmonių. Kad atvykęs turistas suvoktų tiesą, reikia pasivaikščioti ne po centrines gatves, o nuvykti į kokį nors miegamąjį rajoną ir pasikalbėti su vietiniais gyventojais. Pensininkai gauna per mėnesį po du šimtus eurų. Ar tai normalu? Mano mama dirbo visą gyvenimą, o dabar aš ją išlaikau. Jau dvidešimt metų. Ir taip kiekvienoje šeimoje. Atlyginimai taip pat labai maži. O kai įvedė eurą, kainos iškart pakilo. Kai kur net tris kartus. Kaip gyventi? Štai žmonės ir bėga iš Lietuvos.“

Į klausimą, ar „Situacija gali pasikeisti į gerąją pusę, Statkevičius atsakė: „Tai gali įvykti tik pasikeitus valdžiai, įskaitant prezidentą. O kol kas mus nuolat puola Rusija. Juokinga girdėti, kiek kartų ji jau mus puolė. Beveik kasdien tankai pas mus važiuoja. Tiesą sakant, lietuviška propaganda jau įgriso. Tai kvaila! Na ką, ką Rusijai čia, Lietuvoje, veikti? Kam mes jai?“

„Taigi sakau tiesą. Jei mane kas nors nušaus, tegul nušauna. Ką čia padarysi… Pakartosiu, aš nieko neišgalvoju, aš sakau tikrą tiesą. O tiesa visada nepatogi. Ir mes vis laukiame, laukiame, kada gi bus geriau. O niekas nesikeičia. Jau 27 metus…“

Kunigo Roberto Grigo interviu
interviu


Interviu dienraščiui „Respublika“ kunigas Robertas Grigas kalbėjos apie davasines Lietuvos valdžios ligas: nepagarbą tautai, jos istorijai, kultūrai. Jis pakvietė mus „susigrąžinti tautinę savigarbą.“

Apie nonsensą, kai dėl Lukiškių aikštės memorialo projekto vertinimo Kultūros ministerija pasiryžusi kreiptis į užsienio ekspertus, kunigas ir žymus visuomenininkas atsakė:

„Kažkuriam laikrašty mačiau, manau, teisingą ir įžvalgią antraštę, kad mūsų Tautos laisvės kovų atminimo įamžinimą nulems svetimi. Tai iš tikrųjų susiję su savigarba ir su tuo keistu drovėjimusi būti savimi, būti lietuviu su visa savo istorija ir praeitim. Tarsi mes patys nežinome, kas mums yra geriausia, vertingiausia, kaip mes norėtume įamžinti savo Laisvės kovą ir savo žuvusiuosius. Tai išreiškia bendrą nuotaiką, kad esame jeigu ne niekas, tai nelabai kas, o jeigu prisidės tarptautiniai ekspertai, tai bus teisingiausiai nuspręsta. Tokios nedrąsos įgalinti save kaip Tautą, kaip visuomenę, kaip valstybę nuspręsti, kas mums yra geriausia, sindromas yra tam tikros dvasinės ligos požymis, kurį reikia sąmoningomis pastangomis šalinti. Tai nesveikas savęs nuvertinimas, kurį psichologai kartais įvardina kaip menkavertiškumo ar žemos savivertės kompleksą. Jeigu tauta yra tam tikra kolektyvinė asmenybė su bendra istorija, bendra patirtimi, savitu, negalėtume nuginčyti, praturtinančiu žmoniją mentalitetu, pasaulėvoka, tai ir žmogaus, asmens savybės jai kažkiek būdingos.“

„Demokratinėje visuomenėje kiekvienas gali nekliudomai ieškoti tiesos ir formuoti savo vertinimus. Negali uždrausti Michnikui atvykti ir dėstyti savo požiūrį. Bet kai istorijos supratimas ir aiškinimas paliekamas visiškai savieigai, tai ir nutinka, kad visi, kas tik netingi, mums aiškina, kokie mes esame, kokie turime būti. O bendro valstybės požiūrio ar sąmoningo Tėvynės meilės ugdymo kaip ir nelieka. Tada labai sunku tikėtis, kad užaugs patriotiškų piliečių karta. Daug kas peikia ar pravardžiuoja kaip autoritarinį ar atgyvenusį (nors tai labai diskutuotina) Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos Respublikos, Smetonos laikų Lietuvos ugdymą, kai tiek istorijos vadovėliuose, tiek apskritai visuomenės ar jaunimo ugdymo procesuose buvo sudėlioti labai aiškūs akcentai, kurie, manau, neklastojo ir neiškraipė istorijos faktų, bet žadino pasididžiavimą savo Tauta, minėjo, kuo mes buvome unikalūs, kas yra gera ir vertinga Tautoje. Ir jei prisimename prieš skrydį per Atlantą parašytą Dariaus ir Girėno testamentą, kur jie su pasididžiavimu kalba, kad skris į Lietuvą, tikėdami, kad Lietuvos jaunoji karta dar didesnių žygių padarys dėl savo Tėvynės, manau, tokia nuotaika nebūtų buvusi galima, jeigu to meto jaunimo ugdymo organizacijose ar istorijos vadovėliuose būtų vyravusi neapibrėžta amorfiška nuotaika: na, mes patys nelabai ką sukūrėm, kultūrą mums atnešė lenkai, Vytautas buvo šunsnukis, nors ir savas... Jei būtų vyravusi tokia nuotaika, tikrai nebūtų buvę daugybės pavyzdžių net paprastų žmonių gyvenime, kurie statė paminklus ar Lietuvai, ar žuvusiems savanoriams, ar Vytautui Didžiajam per jo 500 metų jubiliejų. Jei nebūtų buvę kryptingo, sąmoningo patriotinio ugdymo, nebūtų buvę tokio galingo visuomenės patriotinio nusistatymo, kuris paskui neabejotinai paskatino tas dešimtis tūkstančių jaunų vyrų - ūkininkų, inteligentų, studentų - eiti į partizanus ir ginti Lietuvą miškuose. Dabar mes irgi turim pasirinkimą - jei paliksime savieigai tuos procesus ar leisime, kad mums primestų ideologizuotas istorijos interpretacijas, švelniai tariant, nelabai patriotiškai nusiteikę asmenys, - turėsime, be abejo, tokį amorfišką nelabai aiškų rezultatą.

Kunigas Grigas išreiškė požiūrį, kad Lietuva, visų pirma, turi būti lietuvių tautos namais. Jis pasakė:

Be abejo, valstybė, jei ją suprantame klasikiniu požiūriu, yra ir turi būti suvokiama kaip tautos namai, kaip struktūra, kuri turėtų saugoti tautą, padėti jai išskleisti visą savo dvasinį ir fizinį potencialą, gerąsias savybes. Tokios valstybės pareiga daryti viską, kad būtų skatinamos palankios, pozityvios įtakos ir kiek įmanoma izoliuojamos žeidžiančios, griaunančios įtakos - tiek ideologijos prasme (kalbu apie modernųjį genderizmą, abejotiną lytiškumo, šeimos sampratą ir praktikas), tiek politine prasme. Turbūt turite galvoje ir migracijos iššūkius, su kuriais susiduria Europos Sąjunga ir daugelis jos valstybių. Aišku, mes, krikščionys, kurie ugdomi artimo meilės dvasia, irgi tam tikrą dilemą išgyvename, nes neturėtume brutaliai atmesti ar užsidaryti nuo tų žmonių, kurie kenčia, kuriems reikia pagalbos. Bet, kita vertus, matant platesnį kontekstą, na, viena yra priimti karo išvarytą tikrai kenčiantį, gal kitaip negalintį išgyventi žmogų ar šeimą, bet kita yra žmonės, kurie, kaip matėme per visus praėjusius metus Europoje, ateina su pikta valia, nusiteikę griauti visuomenę, kultūrą, nusiteikę žudyti. Aišku, yra ta maksima, imperatyvas priimti ir padėti kiekvienam, kuris stokoja, bet kartais aš savęs ir bendraminčių klausiu, o kaip yra su tais, kurie ateina į tavo namus ir į tavo šeimą su kirviu ar peiliu kaip plėšikai. Ar čia irgi pareiga į savo šeimą, į savo valstybę įsileisti tą potencialią grėsmę, kuri gali nešti ir chaosą, ir terorą, ir labai didelę žalą visuomenei? Daug kas peikia Lenkijos arba Vengrijos atsisakymą priimti pabėgėlius (gali būti diskutuojama, kiek ta nuostata pagrįsta), bet aš manau, kad politikai, savosios visuomenės išrinkti, atstovaujantys savo valstybei, taip pat ir krikščionišku požiūriu, pirmiausia įpareigoti rūpintis ta juos išrinkusia visuomene, savo valstybe, jos gerove. Ir jeigu jie darytų neapgalvotus sprendimus, kurie gali pakenkti visuomenei, sukelti jai grėsmę, kažin ar jie atliktų savo pareigą. Vienpusiškas lenkų ar vengrų kritikavimas ar spaudimas jiems dvelkia nesiskaitymu su nepriklausomų valstybių suvereniomis teisėmis. Turėtų vykti pagarbus dialogas ir abiem pusėms priimtinų sprendimų ieškojimas, o ne grasinimai baudomis. Panašiai reikėtų vertinti ir numatytas kvotas ES šalims priimti pabėgėlių tiek, kiek nustatys kažkokia aukštesnė instancija, - jaučiamas galingo centro noras diktuoti šalims, kurios, ačiū Dievui, yra ne provincijos ar regionai, o valstybės, savanoriškai sudariusios Europos Sąjungą. Privalu gerbti jų kultūrinę tapatybę ir suverenumą. Reikia padėti tikrai kenčiantiems pabėgėliams, bet ne per prievartą, o bendru sutarimu ir gera valia. O geriausias darbas būtų pasiekti, kad tarptautinė bendruomenė sutelktomis pastangomis atkurtų taiką ir pragyvenimo galimybes pabėgėlių gimtosiose šalyse. Kad būtų pašalintos žmones bėgti verčiančios priežastys.

Į klausimą, kas galėtų pagelbėti lietuvio savivertei, kunigas Grigas atsakė:

„Pirmiausia tos tikrovės pažinimas. Turime įsisąmoninti, kad savęs menkinimas yra liguistas reiškinys, dvasinė liga, kenkianti ir visavertiškam, kūrybingam tautos gyvenimui, ir valstybingumui. Tai pripažinę, ne tik patys turime keisti tą vidinę prisitaikymo ar pataikavimo, savęs nuvertinimo būseną, bet tam reikalingos ir konkrečios priemonės, kurios stiprintų pagarbą savo tautiškumui, tapatybei, valstybingumui. Tautos interesus išreiškianti valdžia turėtų numatyti paprastus ir aiškius žingsnius, kaip stiprinti sveiką nacionalinę savigarbą. Savigarbą, kuri neniekina, nenuvertina kitų tautų, bet kartu iškelia, kas tikrai vertinga, gera, brangintina mūsų Tautoje, mūsų kultūroje, kad mes tiesiog neišnyktume tiek iš politinio, tiek iš kultūrinio pasaulio žemėlapio. Matyt, reikia ir paprastiems piliečiams, ir vadinamajam elitui, ir valstybės vadovams pratintis jausti, kad esame ne geresni, bet ir ne blogesni už kitus ir kad esame vertingi kaip lietuviai, kaip Lietuvos valstybė. Ir turime atitinkamai elgtis, priimdami tiek vidaus, tiek užsienio politikos sprendimus.“


Išsakytos mūsų šviesuomenės, šių dviejų šviesių žmonių mintys – tai, ką galvoja visi Lietuvos patriotai, žmonės, kurie myli savo tėvynę, kurie puoselėja jos gyvastį, pergyvena dėl Lietuvos ateities. 

Šie du iškilūs žmonės yra tie, kas turi svorį, kas pagal Archimedo dėsnį visada yra giliai ir yra labai toli nuo viso to lengvo, nuolatos į visuomenės paviršių kylančio ir čia skleidžiančio degradacijos smarvę – šiandieninės Lietuvos valdžios.
Algimantas Lebionka
Tikra, laisva ir nepriklausoma Žiniasklaida
www.vilmantinas.eu

2017 m. spalio 24 d., antradienis

Artūras Račas: Andriuk Tapinai, tu esi mazgotė, kurią jau seniai reikėjo išmesti į šiukšlių kibirą



Pradėsiu nuo atsiprašymo. Noriu atsiprašyti Rasos Tapinienės, kuri yra profesionali žurnalistė, kurių Lietuvoje jau mažai liko ir kuri, kažkada susiejo savo gyvenimą su Andriuku Tapinu. Rasa man labai patinka kaip žurnalistė, bet nepaisant visų mano simpatijų jai, negaliu nepasakyti, ką galvoju apie jos nevykusį sutuoktinį.
  O pasakyti apie Andriuką (leisiu sau jį taip vadinti, atsižvelgdamas į savo amžių, kompetenciją ir patirtį) noriu štai ką: Andriuk, tu negali vadinti Juozo Statkevičiaus  „skuduru“, nes pats esi nevykusi per ilgai naudojama mazgotė, kurią jau seniai reikėjo pakeisti nauja švaria pašluoste.
Sakoma, juokiasi puodas, kad katilas juodas, bet tu, Andriuk, geriausiu atveju esi šikpuodis, todėl juoktis, tegul ir iš juodo katilo, tau nepritinka, nes katile, kad ir juodame, gaminamas maistas, o šikpuodžio paskirtis yra visiškai kita.
Man, Andriuk, irgi ne visada patinka, ką kalba J.Statkevičius. Jis yra truputį atitrūkęs nuo realybės, per daug sureikšmina rūbus ir madą, turi gana keistoką požiūrį į evoliucijos teoriją, bet menininkai dažnai yra keisti. O Juozukas yra menininkas.
Menininkas, kuris savo srityje yra nemažai pasiekęs. „Nemažai“ gal net nėra tinkamas apibūdinimas, nes iš visų tos pačios srities menininkų Lietuvoje Juozukas yra tikriausiai pasiekęs daugiausiai. Net jei man ir Juozukas nelabai patinka, aš, kaip profesionalas, esu linkęs nusilenkti faktams.
Ir todėl, Andriuk, aš labai gerai suprantu, kodėl Juozukas tau kelia alergiją ir kodėl, būdamas šikpuodžiu, tu bandai juoktis iš juodo katilo. Juozukas savo srityje daug pasiekė, o tu esi visiškas nevykėlis. Juozukas nuosekliai ėjo savo pasirinktu keliu, o tu kaip triušis visą savo gyvenimą šokinėji nuo kupsto prie kupsto, tikėdamasis, surasti savo kopūstą.
Juozukas rengė savo šou Lietuvos Operos ir baleto teatre, pristatinėjo savo kolekcijas Niujorke, Sidnėjuje, Paryžiuje, rengė V.Adamkų ir jo žmoną, Danijos sosto įpėdinio žmoną, Bjork, Naomi Watts ir daugelį kitų Lietuvoje geriau žinomų žmonių nei tu, Andriuk, Juozuko darbus pristatė „Vogue“, „Elle“ ir kiti leidiniai, žinomi geriau nei Faustos ožio žurnalas. Galima nemėgti Juozuko, bet faktai lieka faktais.
O ką per savo gyvenimą pasiekei tu, Andriuk? Bandei tapti pokerio lošėju, FB kažkada gyreisi, kad laimėjai 14 000 JAV dolerių (nepasigyrei, kiek investavai į šį laimėjimą), bet pokerio žaidėjų reitinge tavęs nėra. Gal dėl to, kad tą laimėjimą investavai į restoraną, kuris labai greitai subankrutavo?
Siaurovizijoje turėjai laidą „Pinigų karta“, gaudavai už ją algą, kuri tikriausiai 10 kartų viršijo žiūrovų skaičių, išreikštą piniginiais vienetais, ir kurios kulminacija buvo interviu su Lietuvos ekonomikos guru Monika Šalčiūte. Nenuostabu, kad net Skydinės direktorius, kuris su ekonomika ir finansais nelabai draugauja, netrukus po to interviu suprato, kad 0,7 proc. reitingą būtų galima pasiekti net transliuojant iš Skydinės ir kad geriau transliuoti, kaip partškolos lektorei teikia ordiną Vokietijoje. Atsipirkimas didesnis.
Bandei, Andriuk, būti rašytoju. Siaurovizijai nemokamai padedant, tikriausiai užsidirbai šiek tiek pinigėlių ir paskelbei visiems, kad dabar tai jau visi pasaulyje sužinos, kaip gražiai staugia vilkai Gedimino kalno papėdėje. Bet pasaulis nenorėjo girdėti tavo vilkų staugimo. Gal dėl to, kad jie bliovė kaip avys?
Kai tau, Andriuk, neapvyko sutramdyti vilkų ir Monikos Šalčiūtės, tu nusprendei pakeisti profesiją ir pradėjai kepti dešreles Laisvės piknike. Geras pasirinkimas – tavo sosiskas valgė net pati partškolos lektorės Dalia. Nes „sosiskos“ ir makaronai ir panašus maistas.
Gavai užsakymų skatinti pilietiškumą Lietuvos mokyklose, nes kas gali būti labiau pilietiškas, nei dundukas, kuris užkasa referendumo biuletenį į žemę ir dar palaisto jį savo tulžimi? Nežinau, ar savo „pilietiškumo“ idėjas skleidi iki šiol, bet jei taip, tai man tų vaikų labai gaila.
Bet partškolos lektorės pasitikėjimas tave, Andriuk, akivaizdžiai įkvėpė ir tu nusprendei pasinaudoti momentu. „Laisvės televizija“ yra geras projektas. Spėju, kad pelningesnis už marškinėlių pardavinėjimą prie laisvės „sosiskų“. Ypač, kai sudalyvauja A.Zuokas arba V.Matijošaitis.
Tu, Andriuk, pataikei į „trendą“. Beveik neabejoju, kad tie, kurie moka 7 eurus už Faustos ožių „žurnalą“, kitus 7 eurus skiria tavo „Laisvės televizijai“. dot.com bumas kažkada irgi pritraukė daug investicijų, tad kodėl investicijų negali pritraukti primityvizmas ir bedžioniškas kopijavimas?
Pokeris, bestseleriai, restoranas, nežiūrima TV laida, „pilietiškumas“, „sosiskos“, „Laisvės televizija“ rusų kalba. Ir tu, Andriuk, sakai, kad Juozukas yra „skuduras“?
Ar žiūri vakarais į veidrodį?
Spėju, kad ne, nes jei pažiūrėtum, suprastum, koks apgailėtinas esi, usžipuldamas žmogų, kuris savo srityje pasiekė tiek, kiek tau nepavyktų per 322 gyvenimus.
Aš suprantu, kad tu, Andriuk, bandai pataikyti į „trendą“, kurio autorė yra partškolos lektorė Dalia. Nepamenu, ar jau esi gavęs ordiną, bet jei ne, tai spėju, būtinai gausi. Už pastangas.  Arba bent jau už pilnaties sambūrį akylas.lt
Tu, Andriuk, panašus į P.Gražulį, kuris pamatęs vaivorykštę, iš karto supranta, kad reikia veikti. Šiandien pamatei „Sputnik“ ir nusprendei veikti. Nes toks „trendas“.
Spėju, kad net neskaitei visko, ką Juozukas pasakė. O pasakė jis viską teisingai, nors ir yra tik menininkas, o ne „kolumnistas“, kaip tu. Lietuviška propaganda kvaila“? Tikrai taip. Tai, kas vyksta Lietuvoje, neįmanoma kentėti? Taip, nes kaip kentėti, kai premjeras S.Skvernelis, kuris tikriausiai norės tapti prezidentu, bučiuoja sėdimąją verslininkams, pasižadėdamas nedidinti mokesčių tą pačią dieną, kai „Eurostat“ paskelbia, kad 30 proc. Lietuvos gyventojų leidžia dienas žemiau skurdo ribos. M. Šalčiūtė to nesupras…
Tave, Andriuk, gal sunervino tai, kad Juozukas myli Rusiją? Bet juk tu tikriausiai myli JAV? O kas nors Lietuvoje gal myli Olandiją arba Senegalą. Tu, Andriuk manai, kad tavo meilė yra išskirtinė, o Juozukas neturi teisės mylėti? O ar skaitei, Andriuk, Lietuvos Konstituciją, kuriai tuoj sukaks 25-eri?
Juozukas sako, kad padėtis Lietuvoje pasikeis, kai pasikeis visa valdžia ir prezidentė. Aš jam 122 procentais pritariu. Tu, Andriuk, galvoji kitaip? Tai tavo teisė, bet tiek aš, tiek Juozukas gyvenime esame daugiau pasiekę ir turime daugiau patirties nei tu. Kodėl tu, Andriuk, galvoji, kad apie gyvenimą ir Lietuvą išmanai daugiau nei mes su Juozuku?
Todėl paklausyk, Andriuk, ką aš tau pasakysiu. Juozukas anaiptol nėra „skuduras“. Tai tu esi mazgotė. Per ilgai naudojama ir per ilgai pernešinėjama iš vienos virtuvės į kitą. tavo, Andriuk, bėda yra ta, kad tu nesupranti, kad tavimi, kaip mazgote, šluostė visi ką norėjo ir kada norėjo.
Tu siūlai Juozukui važiuoti į Rusiją. Aš tave suprantu, nes tu žinai „trendą“ ir tau dar liko porą metų iki 2019 metų prezidento rinkimų. Bet aš tau pasiūlysiu nelaukti tų rinkimų ir jau šiandien nusipirkti bilietą į Kijevą. Ten pasirinkimas didesnis – „Laisvės TV“ praverstų ir P.Porošenkai ir M.Saakašviliui. O tu, Andriuk, juk demokratas, galėtum rinktis.
Tik, jei nuspręsi išvažiuoti, nepamiršk susimokėti mokesčių, Andriuk. Nes Juozukas, neabejoju, susimokėjo.
Artūras Račas
Tikra, laisva ir nepriklausoma Žiniasklaida
www.vilmantinas.eu


2017 m. spalio 23 d., pirmadienis

Pabėgėliai Lietuvoje gyvena pagal Europos standartus, o lietuviai – skurde.

Mažiausiai 1296000 tūkstančių Lietuvos gyventojų gyvena žemiau ES skurdo ribos. Savo tėvų ir protėvių žemėje tapome antrarūšiais ir diskriminuojamais žmonėmis, kuriems nebegalioja Konstitucijos 29 straipsnis, draudžiantis diskriminaciją.


Spalio 11 dieną BNS pranešė, kad vyriausybė nutarė „pabėgėliams“ mokėti per mėnesį po 518 eurų, o mokyklinio amžiaus „pabėgėlių“ vaikams po 635,8 eurų, nes jiems, pasirodo, skirtingai negu lietuvių vaikams reikia pirkti knygeles, lankyti mokamus būrelius!
Iš kur atsirado skverneliški-kukuraitiški išmokų „pabėgėliams“ dydžiai?

Eurostatas skaičiuoja, kad skurdo riba yra 60 proc. vidutinio atlyginimo. Vidutinis atlyginimas Lietuvoje yra 839 eurai, o 60 procentų nuo šios sumos sudaro 503 eurus.

Štai taip, pagal Eurostato skaičiavimus, dabar Lietuvoje gyvena „pabėgėliai“, gaudami po 518/ 635,8 (mokiniai) eurų, o lietuviai gyvena pagal melagio-Statistikos departamento kliedesius, kuris skurdo riba skaito 281 eurus per mėnesį, t.y. 34 proc. vidutinio atlyginimo.

Lietuvoje žemiau ES skaičiuojamos skurdo ribos gyvena 426 tūkstančiai dirbančiųjų, o kur dar vaikai, kuriems niekas nemoka po 635,8 eurus?! Prie jų dar reikia pridėti 870 tūkstančių Lietuvos pensininkų. 

Mes patys esame kalti, kad pakenčiame apvaginėjimą, išnaudojimą ir diskriminaciją.

Algimantas Lebionka

Tikra, laisva ir nepriklausoma Žiniasklaida
www.vilmantinas.eu

2017 m. spalio 22 d., sekmadienis

Kas kam skolingas? Lietuva Rusijai ar atvirkščiai?

Kas kam skolingas?
Lietuva Rusijai ar atvirkščiai?


2017-09-28 Kaune įvyko diskusija tema „Buvo ar nebuvo Lietuvos okupacija 1940-06-15?“. Lietuvos oficialios valdžios pozicija šiuo itin politizuotu klausimu yra vienareikšmiška  - Lietuva yra Tarybų Sąjungos totalitarinio režimo agresijos auka ir visos Lietuvos nelaimės šaltinis yra net ne nacistinės  Vokietijos, o būtent tarybinė okupacija. Tokia jau tris dešimtmečius vyraujanti valdančiojo proamerikietiško režimo pozicija liko vienintele priežastimi, kuri nors kažkiek pateisina kompradorinio elito, valdančiųjų konservatorių valdymo katastrofiškas pasekmes valstybei, puikiai tenkina JAV geopolitinius siekius regione sukurti rusofobišką įtampos šaltinį Rusijos pasienyje, atitinka jau 1000 metų Vakarų vykdomos ekspansijos „drang nach Osten“ ilgalaikius planus, sukuria regione militaristinės psichozės, baimės, neapykantos, tautinės nesantaikos atmosferą, atvirai kenkia Lietuvos nacionaliniams interesams ir grubiai pažeidžia Tautų chartijos tarptautinio bendradarbiavimo principus, kurių įsipareigojo laikytis visos pasaulio valstybės, JTO narės, tame tarpe ir Lietuva, ir  kurių pagrindinis, pamatinis tikslas yra – išsaugoti taiką ir saugumą Baltijos regione ir pasaulyje. 1940 metų bei vėliau sekusios tarybinės „okupacijos“ ir šio prasimanymo pagrindu nuolat reiškiamos „aukų“ daugiamilijardinės pretenzijos Rusijai yra tik viena iš daugelio JAV vykdomos karinio konflikto su Rusija  kurso eskalavimo politikos, informacinio karo formų. Lietuvai pražūtingos politikos.
<....>
1990 metais Lietuvoje, kaip ir visoje Tarybų Sąjungoje, įvyko „spalvota“ revoliucija pagal JAV specialiųjų tarnybų scenarijų ir žinomo JAV politinių technologijų, perversmų, kontrrevoliucijų technologo Džino Šarpo technologiją.
Diskusija buvo karšta, valdžios melo propaganda daro savo nuodingą įtaką žmonių protams,  užsitęsė, todėl pritrūko laiko atsakyti į antrą diskusijos klausimą – kas kam skolingas? Todėl atsakome šia trumpa ir toli gražu neišsamia statistika, sausa statistika,kuri palieka nedaug vietos valatkodelfiniam melui.

Kokie buvo biudžeto santykiai
tarp Centro ir TSRS respublikų?

Biudžeto santykiai TSRS ir su jomis susijusi investavimo politika buvo grindžiamos centralizuotu ekonomikos valdymu, kuruo buvo siekiama užtikrinti nacionalinių ir autonominių respublikų socialinę, ekonominę, kultūrinę plėtrą, išlyginti esamus skirtumus tarp respublikų, pakelti respublikų ekonominį, socialinį, kultūrinį išsivystymo lygį . Ekonomiškai "silpnų" regionų problemos buvo sprendžiamos "stipriųjų" sąskaita per dotacijų sistemą. Iš Sąjungos biudžeto lėšų buvo užtikrinta didelių pramonės įmonių statyba, infrastruktūros plėtra, reikalaujanti stambių kapitalo investicijų, viršijanti respublikinių vietinių biudžetų pajėgumus. Ši tendencija ypač akivaizdi Baltijos respublikų, kurioms buvo taikomas prioritetas teikiant kapitalo investicijas.
Pagal TSRS biudžeto įstatymą Rusija per pirmąjį pokario dešimtmetį savo reikmėms pasilikdavbo tik 50% savo pajamų, Ukraina ir Baltarusija sau pasilikdavo  55% savo pajamų, o visos kitos respublikos sau pasilikdavo visas savo pajamas 100%, be to, gaudavo subsidijas iš centro. Būtina pabrėžti, kad tokia finansų politika buvo vykdoma tuo metu, kai Rusija, Baltarusija, Ukraina, respublikos-donorės, kurių ūkis nukentėjo labiausiai iš visų Europos valstybių ir Tarybų Sąjungos respublikų Didžiojo Tėvynės karo metu, atstatinėjo savo „šviesiųjų ir civilizuotų“ vieningos Europos, vadovaujamos nacistinės Vokietijos, europiečių nuniokotą ekonomiką.
Šiai pagrindinei politikai buvo keletas priežasčių, susijusių su Baltijos valstybėmis apskritai ir ypatingai su Lietuva.
Pirma, privilegijų Baltijos respublikoms sistemoje, joms taikomo papildomo perteklinio finansavimo principas buvo tų respublikų ypatinga padėtis Tarybų Sąjungoje. Centras Maskvoje vadovavosi tuo, kad šių respublikų gyventojai turėjo pajusti ir suvokti pranašumus jų prisijungimo prie TSRS lyginant su buržuazinės taip vadinamos nepriklausomybės laikotarpiu, kuomet saujelė Kauno lėbaujančių ponų savo prabanga mėgavosi visos likusios skurstančios, masiškai emigruojančios Lietuvos sąskaita. Ekonominė politika tapo bendros strategijos, kuria buvo siekiama didinti šio regiono gyventojų lojalumą tarybų valdžiai, socialistinei demokratijai, dalimi.  Lietuvoje ir kitose Baltijos respublikose buvo vykdomi milžiniški sąjunginės reikšmės investiciniai projektai, tokie kaip elektrinių (Kauno HES, Elektrėnai, Ignalinos Atominė), chemijos pramonės gigantų (Jonavos Azotas, Kėdainių chemijos kombinatas ir pan.) statybos, inovacinių, mokslui imlių aukštųjų technologijų pramonės šakų ir bandomųjų progresyvių technologijų vystymas, oro, jūros uostų rekonstrukcijos ir statyba, melioracija, žemės ūkio gamybos plėtra ir t.t.
Baltijos šalių privilegijuotos investicinės padėties be politinio ir ideologinio pobūdžio priežasčių buvo dar viena, grynai ekonominė, priežastis. Pabaltijo respublikos po karo, kai buvo atstatyta pramonė ir pastatytos naujos pramonės įmonės, sukurtos naujos  pramonės šakos, tapo savotiškomis TSRS laboratorijomis  pramonės inovacijų srityje, daugybės ekonominių eksperimentų bandymų poligonu, naujų technologijų ir novatoriškų ekonomikos valdymo metodų įdiegimo tarybinėje pramonėje bandomąja aikštele.
Tokio Tarybų Sąjungos vyriausybės požiūrio pasekmė buvo ta, kad 1985 metais Baltijos šalys, kurios užėmė tik 0,9% TSRS teritorijos, kur gyveno tik 3 procentai visų TSRS gyventojų TSRS gyventojų, gamino 4,1% bendrojo vidaus produkto. Pabaltijo respublikų pramoninės ir žemės ūkio gamybos materialinė bazė buvo žymiai naujesnė, pagrindiniai ilgalaikio turto fondai buvo atnaujinami žymiai dažniau nei likusioje  Sąjungoje. Baltijos regiono geografinė, pasienio su Vakarais, padėtis padėjo sukurti platų aukštos kokybės komunikacijų tinklą, aerodromus, jūrų uostus, logistikos, sandėliavimo ir remonto infrastruktūrą. Todėl, jeigu kapitalo investicijos vienam gyventojui 1989 metais Tarybų Sąjungoje bendrai vidutiniškai siekė 763,5 rublių, tai Pabaltijo respublikose šis rodiklis vienam gyventojui buvo žymiai didesnis: Lietuvoje, pavyzdžiui, šis skaičius buvo 856,2 rublių.
Statistika neginčijamai rodo, kad Lietuvai ir kitoms Baltijos respublikoms iš sąjunginio biudžeto buvo skiriamas žymiai didesnis finansavimas socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtrai, nei Rusijos Federacijai, šio biudžeto pagrindinei donorei.
Nepaisant Rusijos donoro statuso, Rusijos Federacijos gyventojų gerovės lygis buvo žemesnis nei kitose Sąjungos respublikose. 1987 m. Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius A. Brazauskas viename iš sąjunginių respublikų vadovų pasitarimų informavo, kad Lietuva 1970 - 1985 m.m. laikotarpiu iš sąjunginio biudžeto melioracijai ir kelių statybai gavo tiek pat lėšų, kiekir kaimyninė Baltarusija, kurios teritorija yra 3,3 karto didesnė nei Lietuvos. Šį santykių metropolija-provincija paradoksą patvirtina ir užsienio ekspertai. Taip žymus vokiečių sociologas J.Ekbert‘as teigia: "Dauguma rusų matė, kad būtent ne rusai nacionalinių respublikų tarybinėje sistemoje buvo labiausiai privilegijuoti,  ir tuo pačiu metu tie patys nacionalinių respublikų privilegijų turėtojai vadino tarybinę sistemą Rusijos imperija“ (J. Ekbert‘as,  „Pasaulio problemų, kilusių konflikto „Rytai-Vakarai“ metu, tyrimai“. Paskutinių 20 metų straipsniai., M., 1997, p. 281). Jei Tarybų Sąjunga ir buvo imperija, tai buvo "imperija atvirkščiai", kurioje provincijos maitinosi metropolio sultimis. Tarybų Sąjunga buvo visiška priešingybė klasikinėms Vakarų Europos imperijoms – Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Olandijos, Portugalijos, Italijos, Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos kolonijinėms imperijoms, kurios susikūrė savo gerovę išžudydamos šimtus milijonus vietinių čiabuvių savo kolonijose Amerikoje, Afrikoje, Azijoje, Australijoje, Ramiojo vandenyno salynuose, negailestingai plėšdamos beveik 500 metų savo provincijas, niokodamos tų šalių gamtinius išteklius.

Su kuo Lietuva įstojo į Sąjungą
ir su kuo iš jos išėjo

Ekonomikos augimas

Vienas iš pagrindinių TSRS valstybės biudžeto formavimo šaltinių, visų pirma Sąjungos biudžeto, buvo apyvartos mokestis. Apyvartos mokesčio perskirstymas respublikų naudai buvo subsidijų mechanizmo dalis. Iš visų Baltijos respublikų Lietuva turėjo teisę sau pasilikti didžiausią apyvartos mokestį, kaip mažiausiai ekonomiškai išsivysčiusi iš visų trijų respublikų. Jei Estija ir dar daugiau Latvija jau turėjo tam tikrą pramoninį potencialą, tai Lietuvoje jis buvo kuriamas  iš naujo beveik nuo nulio.
Iki įstojimo į Tarybų Sąjungą po 1940 metų liepos visaliaudinio referendumo Lietuva buvo agrarinė šalis, kurioje net 74,8% gyventojų užsiėmė žemės ūkiu ir tik 7,5% dirbo pramonėje,  gaminusi paprastą žemės ūkio įranga ir kai kurias vartojimo prekes. Lietuvos pramonė iš esmės apsiribojo maisto produktų gamyba. Lietuvoje buvo daug skerdyklų, priklausiusių monopolinei įmonei „Lietuvos maistas“, mėsos produktų įmonėlės ir stambi alaus darykla "Tauras". 1940 m. liepos mėn. Lietuvos pramonės produkcijos gamybos apimtys buvo  3,5 karto mažesnės už vidutinį TSRS pramonės produktų gamybos lygį ir Lietuvoje buvo vienas iš žemiausių pragyvenimo lygis visoje Europoje. Masinis skurdas, visuotinis nedarbas, kosminė turtinė nelygybė tarp saujelės Kauno ponų ir absoliučios daugumos Lietuvos gyventojų, socialinė atskirtis ir nesaugumas vertė žmones masiškai išvykti iš šalies. 1920 - 1930-aisiais metais iš Lietuvos į Ameriką, Europą ir Australiją emigravo daugiau nei 200 tūkstančių lietuvių.
1940 m. Baltijos teritorija tapo Antrojo pasaulinio karo arena. Nacistinės Vokietijos okupacijos metais į Trečiąjį Reichą buvo masiškai vežami Lietuvos gamtos ištekliai, miškai, pramonės produkcija, darbo jėga, o vokiečių kariuomenei patyrus pralaimėjimą nuo Raudonosios armijos ir traukiantis iš laikinai okupuotų TSRS rajonų, nacistai plačiai naudojo išdegintos žemės taktiką, sprogdino, naikino, degino visą tuometinę Lietuvos infrastruktūrą, kelius, tiltus, įmones. Bendra Lietuvos ekonomikai hitlerininkų ir jų vietinių kolaborantų nacionalistų padaryta žala siekė 17 milijardų rublių 1941 m. kainomis . Lietuvos TSR teritorijoje buvo sudeginta ir sugriauta daugiau nei 80 tūkstančių pastatų, tame tarpe 1,7 tūkst. pramonės įmonių pastatų, 72 ligoninės, poliklinikos, ambulatorijos, 712 mokyklų, 26 tūkst.  gyvenamųjų pastatų, Kauno upių uosto pastatai ir įrengimai, į Vokietiją išvarytas visas geležinkelių riedmenų parkas ir sugriautas geležinkelis.
Lietuvos liaudies ūkio atkūrimui reikėjo ne tik atstatyti ir rekonstruoti pramonę, bet ir iš naujo sukurti naujas pramonės šakas nuo nulio. Šiam gigantiškam atstatymo projektui iš Sąjungos biudžeto buvo skiriamos milžiniškos investicijos.
Jau 1947 m. pradėjo veikti staklių gamybos gamykla "Žalgiris", o 1948 metais – elektros įrangos gamykla "Elfa", 1950 m. - Kauno turbinų gamykla "Pergalė". Per pirmąjį pokario penkmetį (1946 m. - 1950 m.) gamybą pradėjo 20 naujų stambių pramonės įmonių. Jau tuo metu buvo sukurti pamatai tokioms Lietuvoje niekada nebuvusioms pramonės šakoms kaip staklių, turbinų, prietaisų, įrankių, žemės ūkio mašinų gamyba, elektronikos, elektros inžinerijos, cemento pramonei. 1960 m. Pradėjo gaminti aukštųjų technologijų produkciją Vilniaus kuro aparatūros gamykla, kurioje dirbo daugiau nei 7000 darbuotojų, skaičiavimo mašinų fabrikas "Sigma", metalo gaminių gamykla "Vilija", kurioje buvo gaminami kosminėje pramonėje naudojami gaminiai. 1970 m. , tik per 20 metų, didelių pramonės įmonių Lietuvoje skaičius išaugo 10 kartų ir respublikoje tokių įmonių jau buvo pastatyta daugiau nei 200, jos gamino produkciją, kuri turėjo didelę paklausą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Tarybų Sąjungoje.
1970 m. buvo pastatytas ir kiti Lietuvos pramonės gigantai - Mažeikių naftos perdirbimo įmonė, kuri savo produkcija aprūpindavo visas Baltijos šalis, gamybinis susivienijimas "Azotas" - didžiausia trąšų gamybos įmonė Tarybų Sąjungoje, Kėdainių chemijos kombinatas ir kt.
Taip pat galima įvardinti dar vieną gerai žinomą šalies įmonę. 1970-ųjų m. pabaigoje Vilniaus autoremonto gamykloje, vėliau gavusią pavadinimą "Vilniaus automobilių transporto fabrikas", viename iš jos padalinių pradėjo dirbti garsus tarybinis autolenktynininkas Stasys Brundza. Vilniuje kartu su Toljačio automobilių gamykla  "AutoVAZ" buvo gaminami sportiniai automobiliai tarptautinėms lenktynėms. Automobilis, su kuriuo buvo laimėta daug prizų, tarptautinių ralių protokoluose buvo fiksuojamas LADA 1600 pavadinimu. Vilniaus ir Toljačio gamyklos bendradarbiavimas tęsėsi iki Tarybų Sąjungos žlugimo.
Mašinų gamyba palaipsniui užėmė pirmaujančią vietą tarp kitų respublikos pramonės šakų. Labai sparčiai buvo vystomos  pramonės šakos, susijusios su respublikos pajūrio padėtimi - laivų statyba, žvejyba, žuvies perdirbimas. Žemės ūkio produkcijos gamyba tapo svarbiu žaliavų tiekimo šaltiniu tradicinei maisto pramonei Lietuvoje. 1960 - 1970-aisiais metais Lietuvoje buvo sukurtos tokios pramonės šakos kaip radijo technikos gamyba, chemija, mikrobiologija, farmacija.
Be to, kad buvo sukurta nemažai naujų liaudies ūkio šakų, tarybų valdžios metais Lietuvoje buvo pastatytas didelis žvejybos laivynas. Lietuvos žvejybos traleriai  žvejojo ne tik Baltijos jūroje, bet ir Barenco jūroje, o nuo 1971 metų - Atlanto vandenyne. Klaipėdoje buvo sukurtas galingas prekybos ir žvejybos laivynas, o pats miestas tapo visos Sąjungos žuvininkystės pramonės centru. 1955 m.  Klaipėdoje buvo pastatyta moderni  Baltijos laivų statykla, kurioje pradėta serijinė vidutinių žvejybos tralerių (VŽT) statyba. Mieste buvo sukurta platus specialistų ruošimo jūrų pramonei mokymo įstaigų tinklas, laivų remonto įmonės. Vakarų laivų remonto įmonėje ir kitose įmonėse dirbo tūkstančiai klaipėdiečių, aukštos kvalifikacijos specialistų, kurie dokuose remontavo didelio tonažo okeaninius laivus – plaukiojančias žuvies perdirbimo įmones, tokius laivus kaip „Julius Janonis“ , „Jeronimas Uborevičius“, „Kovinė šlovė“ , „Litkės sala“ ir daugybę kitų, kuriuos vėliau taip vadinamos nepriklausomybės metais išvogė ir sunaikino proamerikietiškos nacionalistinės valdžios aferistai, „patriotiški“ kolonijos administracijos sukčiai.
Lietuvos vartais į Europą tapo Klaipėdos - Mukrano keltų linija, kuri taip pat  buvo pastatyta tarybų valdžios metais ir sąjunginio biudžeto lėšomis. Perkėlos statyba kainavo Tarybų Sąjungos biudžetui kainavo šimtus milijonų dolerių.
Svarbų vaidmenį Lietuvos, kaip ir visų Baltijos respublikų, sparčiam ekonominiam vystymuisi suvaidino šių šalių pasienio su Vakarų kapitalistinėmis šalimis geografinė padėtis, kuri atvėrė kelią papildomam finansavimui iš Tarybų Sąjungos biudžeto, skirto aukščiausios klasės komunikacijų, oro uostų, tiltų, logistikos, remonto tarnybų ir kitokios pramonės infrastruktūros plėtrai ir vystymui. 1970 m. lapkričio 3 d. buvo atidaryta moderniausia TSRS autostrada Vilnius - Kaunas. Vėliau buvo pastatyti aukščiausios kokybės greitkeliai Vilnius-Kaunas-Klaipėda ir Vilnius-Panevėžys.
Karo ir vokiečių okupacijos metais respublikos darbuotojų skaičius sumažėjo beveik du kartus. Be to dalis lenkų tautybės darbuotojų, daugiausiai J.Stalino 1939 m. grąžinto Lietuvai Vilniaus krašto gyventojų, po karo išvyko gyventi į Lenkijos Liaudies Respubliką. Dėl to beveik visos įmonės buvo priverstos skubiai papildyti gamybinį personalą, o kai kuriais atvejais iš esmės sukurti naujus gamybos kolektyvus. Vien tik 1945 - 1950 m. sukurtoje profesinio mokymo sistemoje Lietuvos profesinėse mokyklose įgijo kvalifikaciją apie  20 000 kvalifikuotų darbininkų.
Pagrindinis pramonės darbuotojų, gamybinių jėgų papildymo šaltinis buvo valstiečiai, kaimo gyventojai, o tai savo ruožtu reikalavo pakelti žemės ūkį iki pramoninės gamybos lygio. Atsižvelgiant į tai, kolūkiai, kaip smulkių valstiečių kooperacijos forma, buvo tuo laikotarpiu vienas iš būdų padidinti žemės ūkio sektoriaus efektyvumą. Nepaisant pokario metų sunkumų, su kuriais susidūrė didžiausio žmonijos istorijoje karo išsekinta tarybinė valstybė, Lietuva stabiliai gaudavo traktorius, kombainus ir kitą žemės ūkio techniką, mineralines trąšas. Kolūkinė kooperacija, stambios žemės ūkio įmonės sudarė sąlygas veiksmingai išnaudoti ir mašinas, ir trąšas, ir žemės ūkio infrastruktūrą. Žemės ūkio industrializacijos aukštus rodiklius patvirtina toks faktas: iki 1957 m. pabaigos Lietuvos žemės ūkio artelėse buvo 1219 traktorių. Jau po 15 metų , 1972 metais, Lietuvoje buvo 44,7 tūkst traktorių, 9,8 tūkst. grūdų nuėmimo kombainų, 28 tūkst. sunkvežimių, o žemės ūkio lauko darbų mechanizacija pasiekė 86%. Galvijų skaičius, lyginant su ikikariniu laikotarpiu išaugo 1,8 karto, kiaulių - 2,3 karto, paukščių - 2,8 karto. Jei žemės ūkis Lietuvoje buvo daugiausia monoetninis - lietuviai sudarė daugiau nei 90% žemės ūkio darbuotojų, tai pramonės įmonių kolektyvams buvo būdingas daugiatautiškumas: fabrikuose ir gamyklose dirbo kartu lietuviai, rusai, lenkai, žydai, baltarusiai ir kitų tautybių atstovai.
Tarybų valdžios metais iš naujo buvo sukurta Lietuvos energetika. Šalia galingos Lietuvos valstybinės rajoninės elektrinės buvo pastatytas modernus Elektrėnų miestas. 1983 metais buvo paleistas pirmąsis Ignalinos atominės elektrinės blokas (nuo 2010 m. sausio Ignalinos AE Briuselio nurodymu ir vietinių „patriotiškų“ proamerikietiškų kolaboracionistų sprendimu buvo uždaryta, nutraukė gaminti pigią elektros energiją vien tik dėl politinių priežasčių, kad pakenkti Rusijai, nors Švedijos ekspertų nuomone Ignalinos atominė buvo saugiausia ir galėjo veikti dar mažiausiai 40 metų). Elektros energijos gamyba 1985 metais Lietuvoje išaugo, palyginti su 1940 m., 258 kartų ir pagamino beveik 21 mlrd kWh, o tai leido visiškai elektrifikuoti visus miestus, miestelius ir kaimus, taip pat 100% mechanizuoti karvių melžimą, 98% - vandens tiekimą ir 74% - pašarų paskirstymą gyvuliams. Tai jau atitiko geriausius Europos rodiklius.
Buvo kapitaliai rekonstruotos Petrašiūnų, Vilniaus ir Klaipėdos šiluminės elektrinės, pastatyta nauja galinga Vilniaus "ŠES-2", kurią vėliau „prichvatizavo“ konservatoriai ir liberalai kartu su Prancūzijos „Dalkia“ kolonizatoriais ir dabar vilniečiai moka trigubą kainą už šilumos energiją finansiniams sukčiams, kurie šią tautos nuosavybę pasisavino. Buvo pastatytos hidroelektrinės, tiekiančios elektros energiją kaimo vietovėms. Iki 1964 m. gruodžio mėn. Lietuvoje buvo elektrifikuoti visos kolūkių ir tarybinių ūkių  gyvenvietė. Palyginimui galima būtų pastebėti, kad Maskvos srityje tai buvo padaryta tik 1980-ųjų viduryje.
Tai, kad Lietuva iš silpnai išsivysčiusios agrarinės šalies per labai trumpą laiką staiga tapo industrine valstybe, liudija esminiai respublikos gyventojų socialinės struktūros pokyčiai. Žymiai išaugo pramoninės gamybos darbuotojų dalis. 1945 m. pramonėje dirbo 38,3 tūkst. darbuotojų, po šešerių metų 1951 m. jų jau buvo 86,4 tūkst., o 1985 m. - 392,6 tūkst.

Švietimas ir kultūra

Lietuvos istorijoje tarybinis laikotarpis pasižymėjo ne tik Lietuvos industrializacija ir nuolat sparčiai kylančiu jos gyventojų pragyvenimo lygiu. Nepaisant ideologinio spaudimo, įvyko audringas Lietuvos kultūros suklestėjimo šuolis. Daugeliu atvejų tai įvyko dėl to, kad tarybų valstybė nuolat didino asignavimus liaudies švietimui ir kultūrai. Tik per penkerius metus nuo 1951 iki 1956 m. respublikoje bendrojo lavinimo mokyklų skaičius išaugo nuo 3 720 iki 4 071. 1989 m. Lietuvoje buvo 13 aukštųjų mokyklų ir 62 vidurinių specialiųjų ugdymo įstaigų. Tarybiniu laikotarpiu Lietuva tapo visuotinio raštingumo šalimi ir studentų skaičiumi, tenkančiu 10 tūkst. gyventojų, pralenkė Japoniją, Didžiąją Britaniją ir Vokietiją.
Jei tarpukario Lietuvoje mokslinių tyrimų darbai gamtos mokslų ir  technikos srityse buvo vystomi silpnai, veikė keletas nedidelių eksperimentinių būrelių, tai tarybų valdžios metais buvo įkurta Lietuvos mokslų akademija, kurios kompetencijoje veikė gerai įrengtų mokslinių tyrimų įstaigų tinklas - institutai, laboratorijos, centrai. 1940 m. pabaigoje Lietuvoje dirbo 623 mokslo darbuotojai, 1973 m. 88 mokslo įstaigose dirbančių mokslininkų skaičius viršijo 10,2 tūkst.
Tarybiniu laikotarpiu Lietuvoje buvo įsteigti nacionaliniai Akademinis Jaunimo , Operos ir baleto teatrai, daugybė kultūros ir švietimo įstaigų, klubai, kultūros centrai, pionierių rūmai, jaunųjų technikų, jaunųjų gamtininkų būreliai, viešosios bibliotekos, įkurta garsioji Lietuvos kino studija, kasmet kūrusi kelis vaidybinius filmus, kurių ne vienas pelnė prizus tarptautiniuose kino festivaliuose, tokius kaip „Niekas nenorėjo mirti“, „Jausmai“, „Vyrų vasara“, serialus „Herkus Mantas“, „Tadas Blinda“, „Turtuolis vargšas“ ir kt. Respublikoje buvo sukurta galinga poligrafinė bazė, lietuvių ir užsienio autorių knygos lietuvių kalba buvo leidžiamos šimtatūkstantiniais tiražais, nuolat augo periodinių leidinių skaičius.
1985 m. respublikoje veikė 2170 vaikų, moterų ir vyrų chorai, 3315 choreografijos būrelių, 2287 dramos būrelių, 518 pučiamųjų orkestrų, 607 kaimo kapelų, 312 liaudies instrumentų orkestrų, 26 liaudies ansambliai, 11 liaudies teatrų. 158 etnografiniai ansambliai, tame tarpe plačiai išgarsėję "Varpas", "Banga", Kauno politechnikos instituto ansamblis, gamybinio susivienijimo „Lelija“ moterų choras, kurie buvo nuolatiniai Lietuvos kultūros dienų, reguliariai vykusių įvairiose Tarybų Sąjungos respublikose, dalyviai.
1974 metais Vilniuje atvėrė duris naujas Lietuvos valstybinis operos ir baleto teatro pastatas - vienas iš geriausių savo akustinėmis savybėmis teatrų Europoje, su erdviu fojė ir 1150 vietų  sale, suprojektuotas architektės E. Bučiūtės. Šiame teatre ilgus metus publiką žavėjo pasaulinę šlovę pelnę operos grandai, žinomi lietuvių dainininkai - V. Noreika, J. Stasiūnas, E. Kaniava ir daugelis kitų, tarptautinį pripažinimą pelnę lietuvių operos ir baleto meistrų.
Tarybiniais metais susiformavo žinomų Lietuvos teatro veikėjų plejada: režisieriai E.Nekrošius, R.Tuminas, J.Vaitkus, aktoriai Donatas Banionis, R.Adomaitis, J.Budraitis ir kiti. Lietuvos kino studija, įkurta Tarybų Lietuvoje, kasmet sukurdavo 7 -8 pilnametražius filmus. Lietuvos kino studijos filmai ir aktoriai (režisieriai V.Žalakevičius, A.Žebriūnas ir kt.) ne kartą pelnė apdovanojimus tarptautiniuose kino festivaliuose. Nuostabias kūrybines grupes subūrė režisieriai J. Miltinis (Panevėžio dramos teatras) ir E. Nekrosius (Jaunimo teatras Vilniuje). Liaudies šokių ansamblis "Lietuva" buvo labai populiarus. Reguliariai  vykdavo respublikos liaudies dainų ir šokių šventės, kuriuose visada dalyvaudavo apie  30 - 40 tūkstančių dalyvių.
Dailėje ypatingai pasižymėjo grafikos dailininkų meno kūriniai, ypatingai Stasio Krasausko darbai. Toli už respublikos ribų buvo žinomi rašytojų M.Sluckio, J.Grušo, K.Borutos, P.Cvirkos, J.Avyžiaus ir daugelio kitų literatūros kūriniai, poetų Salomėjos Neries, E.Mieželaičio, J.Marcinkevičiaus lyrika. Šių autorių kūriniai buvo leidžiami milžiniškais tiražais centrinėse Tarybų Sąjungos leidyklose rusų ir kitų TSRS tautų kalbomis.
1981 m. Vilniuje buvo atidarytas naujas Lietuvos nacionalinio dramos teatro (architektai A. ir V. Nasvyčiai) pastatas, Panevėžio dramos teatras, kurio šlovė skambėjo visoje šalyje. Vilnių papuošė Sporto rūmai ir vienas aukščiausių Europoje televizijos bokštų.
Norėdami pasimokyti gyvenamųjų namų statybos subtilybių į Lietuvą atvykdavo specialistai iš visos TSRS.  Lietuvos architektai K.Bučas, B.Kasperavičienė, G.Tiškus sukūrė unikalius autorinius projektus statinių, kurie buvo pastatyti daugelyje Tarybų Sąjungos miestų - Minske, Rostove prie Dono, Taškente, Novosibirske, Donecke, Saratove. Tuo pačiu metu Tarybų Lietuvoje buvo labai stengiamasi išsaugoti istorinį paveldą ir tradicijas. Vyko masinės liaudies  dainų šventės. Rumšiškėse buvo sukurtas etnografinis muziejus po atviru dangumi. Tarybų Lietuvos restauratoriai vieni iš pirmųjų Sąjungoje pradėjo atstatinėti istorinius paminklus ( Gedimino bokštas, Trakų pilis, Vilniaus senamiestis, Universitetas ir kt.). Leidiniuose „Jaunimo gretos“, „Nemunas“, „Komjaunimo tiesa“ ir kituose vyko arši diskusija, ar verta iškirsti Gedimino bokšto kalno šlaito želdinius. Nugalėjo moksliškai pagrįsta pozicija - kirsti želdinių negalima, kadangi jie sutvirtina šlaitą. „Nepriklausomybės“ metais nugalėjo konservatorių, liberalų, socdemų ir kitų“patriotų“ godumas, medžiai buvo iškirsti, Lietuvos simbolis griūna, valdantys aferistai skaičiuoja pelną ir už nusikaltimu padarytą akivaizdžią žalą korumpuotoje kvazivalstybėje kaltų nustatyti neįmanoma, deja...
Didelė pažanga buvo padaryta fizinės kultūros ir sporto srityje: buvo pastatyta ir veikė daugiau nei 40 stadionų, 378 futbolo aikštės, 520 sporto salių, 15 slidinėjimo bazių, 29 baseinai, 93 vaikų ir jaunimo sporto mokyklų.
Daug dėmesio buvo skiriama dirbančiųjų sveikatos priežiūrai ir poilsiui. Tarybiniais metais buvo pastatyta daugybė sanatorijų, gydyklų, pensionatų ir poilsio namų miestuose- kurortuose Druskininkuose, Birštone,  Palangoje ir Nidoje ir visi jie buvo prieinami visiems Lietuvos gyventojams, paprastiems darbininkams ir kolūkiečiams. 10 tūkstančių gyventojų tenkančių gydytojų skaičiumi Lietuva užėmė vieną pirmųjų vietų Europoje. Kiekviename gyvenamajame rajone, net mažame kaime buvo sukurta patogi visiems gyventojams ekonominė-socialinė infrastruktūra – darbo vietos, gamybiniai pajėgumai, kur visi turėjo darbą ir galėdavo gauti bet kuriuo momentu, kada tik sugalvodavo, o darbo paieškos laikas buvo lygus laikui, kurį Lietuvos TSR pilietis sugaišdavo nuvykti iki darbovietės ir užtrukdavo parašyti prašymą dėl priėmimo į darbą. Socialinėje infrastruktūroje visada buvo privalomi socialinės paskirties pastatai – mokykla, vaikų darželis, sveikatos priežiūros įstaiga, ambulatorija, kultūros namai, biblioteka, maitinimo įstaiga, parduotuvė – maisto prekių, ūkinių prekių ir kt. Buvo gerai išvystytas keleivių pervežimo miesto, priemiestinis ir tarpmiestinis transportas, autobusai kursuodavo dažnai ir veždavo už simbolinę kainą. Nemunu iki Klaipėdos ir Nidos plaukiojo baržos ir grietieji kateriai ant povandeninių sparnų „Raketa“ ir „Meteor“. Vienu žodžiu, Lietuvos tiek ekonominės, tiek socialinės sferos TSRS laikotarpiu sparčiai ir planingai buvo vystomos vienu pagrindiniu tikslu – kuo geriau patenkinti visų gyventojų poreikius. Tarybų valdžia labai atsakingai žiūrėjo į savo pagrindinę pareigą – tarnauti tautai.
Po „nepriklausomybės“ atgavimo padėtis šalyje radikaliai pasikeitė. Visa tautos darbu sukurta ekonominė-socialinė infrastruktūra buvo išvogta ir sunaikinta „patriotų“, dauguma įmonių buvo uždarytos, jų turtas išgrobstytas ir parduotas už metalo laužo kainą, išaugo nedarbo lygis - 2010 metais „efektyvių menedžerių“ konservatorių valdymo ekonominiai „stebuklai“ pagimdė 330 000 bedarbių, žemiau skurdo ribos, jeigu tikėti konservatorių, liberalų, socdemų statistikos klastotėmis, gyveno apie 30 procentų Lietuvos gyventojų, lietuviai masiškai emigravo į Vakarus (2010 metais valdant konservatoriams išvyko 84 000 lietuvių ir tai yra visų laikų Lietuvos emigracijos rekordas). Šiuolaikinės Lietuvos gyventojų skaičiaus katastrofiškas mažėjimas, depopuliacija yra aktualiausia valstybės problema, kuri, JTO ekspertų nuomone, artimiausiu metu dar šiame šimtmetyję lietuvių tautą turėtų ištrinti iš Žemės tautų žemėlapio.
Posttarybiniu laikotarpiu, ypač po Lietuvos įstojimo į ES (2004 m.), emigracija tapo masine. Tarybiniais metais Lietuvos gyventojų skaičius sparčiai augo. Pirmaisiais pokario metais 1946 m. respublikoje gyveno 2,4 mln. gyventojų. 1990 m. Lietuvos gyventojų buvo 3,7 mln.  Nuo 2016 m. sausio 1 d. Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo iki 2,85 mln. Tokiu būdu, per 43 metus tarybų valdžios Lietuvos gyventojų skaičius išaugo 1,3 mln., tai yra padaugėjo 52%. Per 25 metų „nepriklausomybės“ laikotarpį Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo 820 tūkst. , tai yra 24%.
Tik skaičiai ir faktai, kurie akivaizdžiai rodo dabartinės Lietuvos valdžios, JAV kolonijos administracijos nusikalstamą antiliaudinę esmę.
Išvadas darykitės patys.
Jonas Kovalskis

Tikra, laisva ir nepriklausoma Žiniasklaida
 www.vilmantinas.eu