Valstybės socialinis nuosmukis, plintantis skurdas ir visuomenės susiskaldymas yra grėsmingi dabarties ženklai.
Socialinio agresyvumo protrūkiai šalyje tampa vos ne kasdieniu reiškiniu.
Daugybei žmonių valstybė tapo ne saugiais tautos namais, o galios ir prievartos lauku, kuriame galima nukentėti.
Nors tikrovė įmantriai retušuojama, lietuviai masiškai palieka tėvynę nepuoselėdami vilčių kada nors čia sugrįžti.
Milžiniška emigracija liudija tam tikrų grupių siekius pasinaudoti nepamatuotais visuomenės lūkesčiais, iškelia materialinius interesus prieš dvasinius.
Tariamos popierinės valstybės institucijų pertvarkymo reformos tampa tiesiog papildoma našta nacionaliniam biudžetui.
Pastaruoju metu galėjome akivaizdžiai įsitikinti, jog skubotai atlikta vaiko teisių apsaugos reforma tapo piktnaudžiavimo įrankiu, susidorojimo rykšte ir protu nesuvokiamu biurokratinių galių pasireiškimo vieta. Bet kuri šeima šiandien gali tapti taikiniu.
Sąžiningo ir atviro valdžios ir piliečių dialogo Lietuvoje praktiškai nebelieka.
Tai, kas šiuo metu vyksta šalyje, pone pirmininke, Jums turėtų būti ypač gerai jaučiama Parlamente.
Tačiau gali susidaryti įspūdis, jog tautos atstovybė veikia ypatingu režimu ir nori užmerkti akis į situaciją šalyje.
Susidurdami su dabarties iššūkiais mes turėtume būti atsparūs, o ne ieškoti saugių prisitaikymo užutėkių ir tam tikra prasme kolaboruoti su svetimų interesų nešėjais.
Kiekvieno tikro piliečio pareiga turėtų būti stiprinti Lietuvos politinį, ekonominį, kultūrinį atsparumą, tačiau dažnu atveju tai nustelbia lengvabūdiški sprendimai, kurie tautai gali turėti pražūtingų padarinių.
Esu įsitikinęs, jog šiandien taip yra žaidžiama dvigubos pilietybės korta. Lygiai taip pat neatsakingai buvo pasielgta su nacionaline finansų sistema.
Šia prasme nacionalinės valiutos lito sunaikinimą ir Lietuvos įtraukimą į euro zoną be piliečių balso būtų galima prilyginti nacionalinių interesų išdavystei.
Žinome, jog „svarbiausi Valstybės bei Tautos klausimai sprendžiami referendumu.“ Tačiau taip pat žinome, jog euro įvedimas Lietuvoje buvo sąlygotas besąlygišku Briuselio valios vykdymu.
Įsisenėjusios visuomenės žaizdos ne tik negyja, bet vis gilėja, atsiverdamos įvairiausiais pavidalais.
Augant kainoms ir brangstant pragyvenimui daugybė žmonių visoje Lietuvoje nebeišgali pakelti net komunalinių mokesčių naštos. Lietuvių skolininkų sąrašus sudaro šimtai tūkstančių fizinių ir dešimtys tūkstančių juridinių asmenų.
Valstybės viešojo sektoriaus darbo užmokesčio sistema neatitinka solidarios visuomenės kriterijų ir dažnu atveju yra netgi diskriminacinė.
Šiuo atveju, reikėtų tik paminėti kultūros, švietimo, medicinos ir socialinių sektorių darbuotojų atlyginimus.
Euro įvedimas Lietuvoje virto šoku daugeliui paprastų gyventojų, nors buvo dievagojamasi, jog niekas nebrangs.
Lietuvos valdžia tiesiog negali kaip nors pažaboti kainų siautulio, nes valstybės institucijos nebeturi veiksmingų svertų.
Sunaikinta nacionalinė valiuta reiškia, jog Lietuva nebeturi suverenios monetarinės sistemos, realiai nebegali valdyti savo pinigų politikos, o svarbiausia – lengva ranka atsisakė dalies suvereniteto.
Ji yra virtusi nuolankia valiutos naudotoja, o ne jos leidėja ir nebegali savarankiškai spręsti valstybės fiskalinių problemų.
Lietuvių tauta vis labiau tampa svetur formuojamų procesų įkaite. Tai reiškia, jog skurdas ir socialinė atskirtis yra laikoma visuomenės egzistencine norma.
Akivaizdu, jog Seimas praktiškai nebegali radikaliai pertvarkyti nacionalinio biudžeto prioritetų, jeigu jie bent kiek prieštarauja privalomoms Europos Komisijos rekomendacijoms.
Valstybė negali skirti socialinės atskirties ir skurdo mažinimui daugiau nė vieno euro, kuris nebūtų atseikėtas Briuselyje.
Kitaip tariant, nesilaikant Europos Sąjungos biudžeto reikalavimų šaliai gali būti pritaikytos griežčiausios sankcijos.
Šiame kontekste turime suvokti, jog tik pati lietuvių tauta gali pakilti į kovą su skurdu ir įveikti socialinių nepriteklių problemas. Kaip yra pasakęs prezidentas Aleksandras Stulginskis, „Laisvės klausimą gali išspręsti tik pati lietuvių tauta, tad toj kovoj tik ja remtis“.
Esu įsitikinęs, jog skurdas Lietuvoje yra nelaisvės problema, kurios neįmanoma įveikti vadovaujantis globalaus pasaulio vaizdiniu. Šiame pasaulyje vis daugiau materialaus turto ir gamtinių resursų kontroliuoja neoliberalistinis elitas, o pabaigos jo dominavimui – nesimato.
Kur mūsų balsas, kviečiantis pakilti į kovą su žmonių skurdinimu?
Gerbiamas Seimo pirmininke,
Raginu Jus inicijuoti Seime klausimą dėl nacionalinės valiutos lito sugrąžinimo tautos referendumui, kuris galėtų įvykti kartu su būsimais Respublikos Prezidento rinkimais.
Kviečiu Jus žengti šį pirmąjį žingsnį, ieškant atsakymo į svarbiausius klausimus kartu su tauta.
Rolandas Paksas