Visus su miško globėjos Medeinos diena!

Date: 2018-06-13

Birželio 13d. Medeinos diena – lietuvių- žemaičių miško deivė. Neretai tapatinama su Žvorūna. XIII a. šaltiniuose minima kaip stipriai militarizuoto lietuvių panteono dievų kaip vienintelė deivė. Pasak Ipatijaus metraščio jai aukojo Mindaugas, ir jos patekimas į dievų panteoną greičiausiai buvo susijęs su kunigaikščio religiniais interesais. Minima Bychovco kronikoje, Jano Dlugošo, Jono Lasickio (Modeina) veikaluose.

Kryžiuočiams prievartą įdiegus svetimą ideologiją šią dieną pradėta švęsti kaip Šv. Antano dieną (Antanines).

Šaltiniai minintys deivę yra nepakankami, kad būtų galima rekonstruoti jos kultą, tačiau galima manyti, kad kasmet pirmasis medžioklės grobis buvo aukojamas Žvėrūnai-Medeinai. Pagal A. J. Greimo tyrinėjimus Žvėrūna-Medeina esanti netekėjusi, graži medžiotoja, mergina arba „vilkmergė“, lydima vilkų. Ji nesauganti medžiotojų, bet greičiau trukdanti jiems žudyti.

Ji turi atitikmenų su graikų Artemide ir romėnų medžiotojų globėja Diana, kuri taip pat pradėta garbinti medžioklės ūkio sąlygomis. Žvorūnos vardu ji buvo vadinama Čekijoje, Lenkijoje.

Dar XIX a. apie Panevėžį žmonės, pastatę naują namą, pirmiausia įleisdavo mešką. Jei ji eidavo nesipriešindama, reiškė, kad name nėra blogų dvasių. Tada atnešdavo juodą vištą, kuriai meškininkas nukirsdavo galvą, laikydamas ją virš vandens. Tos vištos krauju pašlakstydavo trobą. Per žiemos solsticijas mūsų protėviai persirenginėdavo meška. Tuo metu kaip tik buvo garbinamas pusiau žmogaus, pusiau gyvulio pavidalo mitologinė būtybė („Juodas Kudlotas“), atbėgantis iš miško. Tai galėjo būti jau tobulesnis miško šeimininkės vaizdinys. Merginą, būsimą motiną, ši būtybė ant savo rankų nunešanti į girią, pastatanti po jievaru (Gyvybės medžiu), apipilanti auksu, sidabru. Atliekant žiemos pabaigos apeigas, Žemaitijoje buvo persirengiama miško dvasia, kuri aktyviai reikšdavosi išvežant žudyti Morę.

Ilgainiui miško ir žvėrių šeimininke tapo moters pavidalo deivė, kurios archetipas dar buvo išlikęs XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, žiemos solsticijos apeigų metu. Tos šventės išvakarėse žmonės vengdavo lankytis miške, kirsti medžius, nes pasirodydavusi žila moteris – miško deivė, kuri, pasislėpusi tankumyne, aimanuodavo, verkdavo. Žmonės tikėjo, kad per Adventą kirstos malkos labai smarkiai degančios, o jų liepsna su baisiu trenksmu išeinanti per kaminą ir padeganti trobas. Pastatytą iš tuo metu kirstų medžių namą lankančios blogos dvasios. Palaidoję žmogų padarytame iš tų medžių karste, po kurio laiko rasdavo išmėtytas jo lentas, o numirėlį gulintį ant kapo.

Parengta pagal “Wikipedia“ ir “Paganus“ inf.